| | |

Julius Veselka (biografija)

Julius Veselka gimė 1943 m. vasario 8 d. Ukmergės rajono Siesikų miestelyje. Abu tėvai buvo amatininkai – siuvėjai. Tėvas buvo nuteistas 25 metams kalėjimo ir dar 5 metams buvo atimtos pilietinės teisės. Jis su 4 kaliniais 1948 m. pabėgo iš Ukmergės kalėjimo ir dingo be žinios. Mama Vanda Veselkienė buvo išvaryta iš Siesikų ir glaudėsi įvairiose vietovėse su dviem mažamečiais vaikais. Baigė Belazariškių pradinę mokyklą. Siesikų vidurinę mokyklą baigė 1962 m. Tais pačiais metais buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą tarybinėje (ne sovietinėje) armijoje. Iš kariuomenės grįžo 1965 m. Tais pačiais metais pradėjo dirbti Daugailių tarybiniame ūkyje gyvulininkystės brigadininku. Vėliau dirbo miško darbininku. Į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą įstojo mokytis 1967 m. Universitetą baigė 1972 m. Mokėsi gerai, todėl buvo paliktas universitete dėstytojauti. Į universiteto aspirantūrą (stacionarą) įstojo 1974 m. Už nepriklausomas pažiūras iš aspirantūros buvo atleistas (savo noru) 1976 metais. Tais pačiais metais įsidarbino susivienijime „Metalas” tiekimo skyriaus viršininku. Nuo 1978 m. dirbo Maisto pramonės ministerijos Projektavimo konstravimo biure vyresniuoju ekonomistu, skyriaus viršininko pavaduotoju.

|

Nerimo ir vilties metai: pamąstymai apie 2004-uosius

Metų pabaigoje visada kyla klausimas, ką mes patyrėme per juos ir kuo jie buvo ypatingi mums ir mūsų šaliai. Tad kokie gi buvo 2004-ieji – keturioliktieji mūsų laisvės ir nepriklausomybės metai? Ką jie mums atnešė? Ką jie mums žada ateičiai? Visų pirma 2004-ieji į Lietuvos istoriją pateks kaip politinio ir gal net civilizacinio lūžio metai. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Daug amžių trukęs Lietuvos kelias į Europą įveiktas – mes tapome neatsiejama Europos dalimi ir nuo šiol dalinsimės visomis jos problemomis su kitomis ES narėmis, o sykiu būsime atsakingi už Europos likimą. Tai didingi metai jau vien todėl, kad pagaliau baigėsi Europos padalijimas, taip pat ir jos skirstymas į civilizuotąją Vakarų Europą ir moderniosios barbarybės nualintą bei ekonomiškai atsilikusią Rytų Vidurio Europą.

Piketuotojai “laidojo korupcijos pakirstą” A.Zuoką
| | |

Piketuotojai “laidojo korupcijos pakirstą” A.Zuoką

Karstu nešini gedulingos procesijos dalyviai pirmadienį Vilniuje surengė, jų teigimu, “korupcijos pakirsto” sostinės mero Artūro Zuoko “laidotuves”. “Korupcijos laidojimo biuru” pasivadinusi piliečių iniciatyvinė grupė, nešina karstu, sostinės mero nuotrauka “Artūras Zuokas. 1968-2004. Pakirstas korupcijos” ir plakatais piketavo prie Vilniaus miesto savivaldybės, Seimo, Vyriausybės, Generalinės prokuratūros bei Prezidentūros. Kaip sakė vienas piketo organizatorių Marius Kundrotas, šia akcija laidojama korupcija, o meras A.Zuokas – vienas iš pavyzdžių. “Jeigu pradeda senamiestyje dygti vaizdą darkantys pastatai, reakreacinėse zonose, kaip Pilaitė, atsiranda golfo aikštynų projektai, kuriais tik siaura grupelė žmonių naudosis, jei dabar vyksta teismas – tai tikriausiai ne už gražias akis”, – sakė jis.

JAV: sveiki, bedvasiai, plieniniai kareivėliai !!!
|

JAV: sveiki, bedvasiai, plieniniai kareivėliai !!!

Kitais metais JAV armija kulkosvaidžiais apginkluos ir robotus, nors juos ir kontroliuos žmonės. Kitų metų kovą prasidėsiančiu Talon robotų diegimu užsiima juos gaminanti Foster-Miller kompanija. Pasak jos atstovų, šie robotai bus aprūpinami M240 arba M249 kulkosvaidžiais, tačiau gali būti išleistos ir raketsvaidžiais ginkluotos modifikacijos.

A.Zuokui pasiūlyta pasitraukti iš LiCS pirmininko posto
|

A.Zuokui pasiūlyta pasitraukti iš LiCS pirmininko posto

Liberalų ir centro sąjungos pirmininkui Artūrui Zuokui keli jo pavaduotojai pasiūlė atsistatydinti iš partijos vadovo posto. Eltos žiniomis, šeštadienį su A.Zuoku buvo susitikę jo pavaduotojas partijoje Kęstutis Glaveckas ir valdybos narys Gintaras Steponavičius, taip pat ir liberalcentristų partijai kol kas nepriklausąs, tačiau šios partijos rinkimų sąrašo lyderiu buvęs Petras Auštrevičius. Neoficialiomis žiniomis, jie ir pasiūlė A.Zuokui pačiam atsistatydinti iš partijos pirmininko posto bei kartu perspėjo apie tai, jog priešingu atveju gali suklibėti ir A.Zuoko kaip Vilniaus mero kėdė. Tai, jog toks pokalbis vyko, pripažino ir A.Zuokas, tačiau plačiau jį atsisakė komentuoti. “Negaliu šitų dalykų komentuoti, nes tai yra partijos vidaus reikalai. Be to, nenoriu komentuoti siūlymų, kuriuos kažkodėl teikia ir partijai nepriklausą asmenys”, – turėdamas omenyje P.Auštrevičių Eltai sekmadienį sakė A.Zuokas.

| | |

Česlovas Juršėnas (Biografija)

Česlovas Juršėnas gimė 1938 m. gegužės 18 d. Švenčionių apskrities (dabar – Ignalinos rajonas) Panižiškės kaime valstiečių šeimoje. 1955 m. aukso medaliu baigė Ignalinos vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universitetą. 1960 m. įgijęs žurnalisto diplomą, 15 metų dirbo žiniasklaidos baruose: iš pradžių savaitraščio „Statyba”, dienraščio „Tiesa” redakcijose, o nuo 1964 m. – Televizijos ir radijo komitete tarptautiniu apžvalgininku, Televizijos informacijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi. 1973 m. baigė Sankt Peterburgo (tada – Leningradas, Rusija) aukštosios partinės mokyklos žurnalistikos specialybę, kelerius metus dirbo Lietuvos komunistų partijos (LKP) CK ir Ministrų Tarybos aparatuose. 1978-1983 m. vadovavo „Vakarinių naujienų” dienraščiui. Prasidėjus Atgimimui grįžo į Lietuvos televiziją, 1988-1989 m. organizavo ir vedė pirmąsias „Atgimimo bangos” ir kitas populiarumą turėjusias laidas. 1989 m. įvedus Vyriausybės informacijos atstovo pareigybę, tapo pirmuoju atgimstančios Lietuvos valdžios atstovu spaudai, vėliau – atsakingu už ryšius su Aukščiausiąja Taryba.

| | |

Artūras Paulauskas (Biografija)

Artūras Paulauskas gimė 1953 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. 1971 m. baigė Šiaulių 2-ąją vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. 1976 m. jį baigė ir įgijo teisininko specialybę. 1976–1979 m. dirbo Kaišiadorių rajono prokuratūroje tardytoju, 1979–1982 m. – Kaišiadorių rajono prokuratūroje prokuroro pavaduotoju, 1982–1987 m. – Varėnos rajono prokuroru. 1987 m. buvo paskirtas Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotoju. 1990–1995 m. dirbo Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru, 1995–1997 m. – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoju. 1997–2000 m. vertėsi advokato praktika. 1997 m. dalyvavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Prezidentus. 2000 m. spalio 19 d. pirmajame 2000–2004 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje buvo išrinktas Seimo Pirmininku.

| | |

Rinkimai baigėsi – prasideda politika!

Ar tikėjomės sulaukti laikų, kai, regis, natūralus klausimas „kas laimėjo rinkimus“ taps senamadiškas ar net politiškai nekorektiškas. Kadaise vienas humoro jausmą išsaugojęs Centrinės Amerikos diktatorius prasitarė: „Rinkimuose jie gal ir nugalėjo, tačiau balsus skaičiuojant laimėjau aš“. Mūsų pažengusiai demokratijai tarsi netiktų tokios tiesmukos rinkiminės technologijos – čia Europa, čia dera veikti subtiliau: „Jūs gal ir pelnėte didžiausią rinkėjų pasitikėjimą, tačiau koalicijai vadovauti labiau nusipelnę mes“. Koalicijai, sudarytai iš spalvų, kurios paėmus atskirai, du triskart blausesnės už ryškiausiąją, tačiau visos kartu viliasi sudaryti akiai patrauklų derinį. Ar ilgam? Žavu, kai prognozės pasitvirtina. Ir liūdna. Kaip ir buvo teisingai prognozuojama prieš rinkimus, balsavimas tėra pirmasis valdžios pasidalijimo etapas. Pagaliau išsirinkome politikus, kurie demokratiškai ir baigs tai, ką pradėjo 2 mln. 646 tūkst. 873 balso teisę turintys piliečiai. Arba tiksliau – kiek daugiau kaip 40 proc. registruotų rinkėjų, kurie dėl įvairių priežasčių nusprendė dalyvauti antrajame Seimo rinkimų ture.

Lietuvių karo žygiai
|

Lietuvių karo žygiai

1183 metai – savaranikškų lietuvių karo žygiųpradžia. Tai riba tarp dviejų epochų. Iki 1183 m. lietuviai nedarė jokių savarankiškų išpuolių, tuo tarpu nuo 1183 m. tokių faktų yra nemažai. Šio laikotarpio ir apskritai XIII–XIV amžių Lietuvą galima pavadinti karine monarchija. Panašų karinio aktyvumo etapą savo istorijos pradžioje yra pergyvenę daugelis tautų. Karo žygiai buvo rengiami bemaž kasmet. Jų tikslas – prisiplėšti grobio ir kartu išplėsti savo politinę įtaką kaimyniniams kraštams. Nors iki pačios XIII a. pradžios šaltiniai mini labai mažai lietuvių žygių, jie turėjo vykti gana intensyviai. Daug ką pasako jau vien tai, kad Naugardo kunigaikščio Jaroslavo sūnus Iziaslavas “buvo pasodintas [Velikije] Lukuose kunigaikščiauti ir ginti Naugardą nuo Lietuvos, ir ten [1198 m.] mirė”. Tų pačių metų rudenį polockiečiai ir lietuviai puolė Velikije Lukus. Kai žiemą Jaroslavas išžygiavo prieš Polocką, “polockiečiai pasitiko jį nusilenkdami” ir sudarė taiką. Matyt, Naugardo žemę jie puolė tik lietuvių verčiami.

Svarbiausi viduramžių Lietuvos mūšiai
|

Svarbiausi viduramžių Lietuvos mūšiai

1236 m. rugsėjo 22 d. – Šiaulių mūšis. Žemaičiai sumušė kalavijuočius. Žuvo magistras Folkevinas ir 48 riteriai. 1260 m. liepos 13 d. – Durbės mūšis. Žemaičiai ir kuršiai sumušė kryžiuočius. Žuvo Livonijos žemės magistras Burchardas Hornhausenas, Prūsijos žemės maršalas Botelis ir 150 riterių. 1270 m. vasario 16 d. – Karusės ledo mūšis. Lietuviai įveikė Livonijos kryžiuočius. Žuvo Livonijos žemės magistras Otonas Lutenbergas ir 52 riteriai.