|

Pono Hegemono ratai

Regis, gripo epidemija net viešosios erdvės akademijoje jau bemaž absorbavo nūdienos versijas apie „pdf“ formato perversijas Lietuvoje. Pandeminis gripas tarytum negailestingas molochas reikalauja vis naujų aukų ir nelaimėlių. Kaip, beje, ir pono Hegemono sumeistrauti sunkmečio inkvizicijos ratai, išradingai traiškantys elektoratą. Negailėdami nei jaunatvei, nei senatvei atstovaujančių elektorato elementų. Ponas Hegemonas tartum koks kanibalas Hanibalas Lekteris – beje, šaltinių teigimu, autentiškas Lietuvos aristokratų giminės palikuonis – akylai sau stebi, kaip rieda ratai rateliukai, ir, matyt, besiklausydamas pianisto Glenno Gouldo atliekamos, begalinę ramumą spinduliuojančios „Aria da capo“ iš Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“, intensyviai svarsto, ką čia dar paaukojus antikrizinei gastronomijos puotai per pandeminį gripą. Nors pensininkai ir apskritai senoliai vis dar pagarbiai vadinami senjorais, tačiau pono Hegemono ratų mechanikos paradigmoje garbingos vietos senjorų kategorijai, deja, po truputį nebelieka. Todėl, perfrazavus brolių Coenų (Koenų) filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pavadinimą, galima teigti: Lietuvoje jau nėra vietos pensininkams. Na, ir kitiems nelaimėliams bei „lūzeriams“, neatlaikiusiems „iššūkių“, „proveržių“ ir „permainų“ naštos. Todėl manding netrukus daugeliui bus lengviau suvokti kvantinę mechaniką nei valstybės gelbėjimo rato, kurį konstruoja beveik matriarchalinis triumviratas, veikimo dėsningumus.

|

Žvaigždė, vardu Rusija

Kai oficialioji Rusija istoriją, istorijos faktus ir apskritai istorijos mokslą guldo į Prokrusto lovą, o ne, pavyzdžiui, ant psichoanalitiko kušetės, neišvengiamai suvoki, kad tikrai, tikrai, tikrai „Rusijos protu nesuvoksi”. Kai oficialioji Rusija istoriją, istorijos faktus ir apskritai istorijos mokslą guldo į Prokrusto lovą, o ne, pavyzdžiui, ant psichoanalitiko kušetės, neišvengiamai suvoki, kad tikrai, tikrai, tikrai „Rusijos protu nesuvoksi”. Toks putiniško režimo agresyviai arogantiškas žongliravimas istorijos faktais (beje, kaip čia neprisiminsi Rusijos tautos vienybės dienos, skirtos 1612 m. okupantų – lenkų ir lietuvių – išvijimui iš Kremliaus paminėti?), nekrofilo J.Stalino, kaip „efektyvaus vadybininko”, autoriteto renesansas, isteriškas Pabaltijo valstybių niekinimas viešojoje erdvėje bei sovietinės okupacijos neigimas ir t.t. – tai jau ne tik erzina, kad „Rusijos protu nesuvoksi”. Tai skatina mąstyti – dėl nacionalinės savigarbos! – apie sovietinės okupacijos padarytos žalos atlyginimo svarbą. Kaip teigė tarptautinės teisės ekspertas D. Žalimas, „kol deryboms dėl žalos atlyginimo sąlygų nėra, svarbiausia, kad Lietuvos elgesys keliant savo teisėtą reikalavimą būtų pakankamai nuoseklus ir ilgainiui netaptų tiek pasyvus, kad prilygtų kompensacijos reikalavimo atsisakymui”.