| |

Nacionalistai ir patriotai

Dublinas vienas brangiausių miestų pasaulyje. Niujorke, Romoje, Madride ir Berlyne gyventi yra pigiau nei Dubline. Naujausiais skaičiavimais Airijos sostinė brangiausių miestų sąraše pirmą kartą pralenkė Londoną. Todėl visai nenuostabu, kad ypač ekonominio nuosmukio sąlygomis airių pulkai traukia į šiaurinę salos dalį ir „šluoja” parduotuves, kur kainos dėl svaro kurso kritimo (Didžiajai Britanijai priklausančioje Šiaurės Airijos provincijos valiuta – svarai sterlingų) ir dėl mažesnių mokesčių yra gerokai žemesnės nei Airijos Respublikoje. Situacija identiška kaip Lietuvoje, kurios gyventojai masiškai apsipirkinėdami Suvalkuose ir kituose Lenkijos miestuose kelia kaimyninės šalies ekonomiką. Spaudoje rašoma, kad Airijos Respublikos pasienyje esantys prekybos centrai, praradę pirkėjus, patiria didelius nuostolius ir priversti užsidarinėti, o tuo tarpu tik pervažiavus sieną Ulsteryje prie supermarketų kartais nebūna vietos kur automobilį pastatyti. Tai neturi stebinti – daugelis maisto produktų, alkoholis kainuoja trečdaliu ar net dvigubai pigiau nei Airijos Respublikoje ir jokie bandymai apeliuoti į gyventojų patriotizmą atsako nesulaukia. Bet apie Šiaurės Airiją užsiminiau ne vien todėl, kad palyginčiau kiaušinių ar alaus kainą abiejose sienos pusėse. Jau visa savaitė ne tik Airijos Respublikos, Didžiosios Britanijos, bet ir viso pasaulio masinių informacijos priemonių dėmesio centre – kruvini įvykiai Š. Airijoje. Šeštadienį, kovo 7-osios vakarą, prie kareivinių buvo nužudyti du britų kareiviai ir sunkiai sužeistas jiems picas atvežęs lenkų emigrantas. Nepraėjus ir 48 valandoms kitame mieste nušautas policininkas. Atsakomybę dėl žudymų prisiėmė Real IRA ir Continuity IRA – nuo Airijos Respublikos Armijos atskilę sukarintos grupuotės, kurios vis dar nenutraukia veiklos pogrindyje. Šie kruvini išpuoliai naujuosius imigrantus iš nuostabos verčia trūkčioti pečiais, o airiams tai tarsi praeitų dešimtmečių aidas, ką daugelis jau buvo spėję primiršti. Bloody Ireland (kruvina Airija) – šį airių posakį apie savo tėvynę Airiją tikriausiai girdėjo kiekvienas, ilgiau pagyvenęs šioje šalyje. Tačiau tik dabar galima suvokti tikrąją žodžių prasmę. Baiminantis naujų išpuolių ir ieškant nusikaltėlių, pradėti tikrinti automobiliai pasienyje.

| |

Pokalbis su vokiečių nacionalistu: žvilgsnis iš arti (1)

Totalus tautos stebėjimas „iš viršaus” apima vis platesnes visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritis. Prisidengus abstrakčia „kovos prieš terorizmą” sąvoka, stipriai apkarpomos piliečių teisės bei laisvės, o tai nukreipta į vieną vienintelį tikslą – kontroliuoti patriotus bei kitus „sistemos priešus”, o sąrašai su politinių kalinių pavardėmis tampa vis ilgesni. Patriotai sodinami į kalėjimus vien už tai, kad bando pasipriešinti šiai oficialiai melagingai propagandai, užtardami Vokietiją objektyvios istorinės tiesos vardan. Štai tokios realijos „pačioje laisviausioje ir demokratiškiausioje” valstybėje per visą Vokietijos istoriją. Tuo pačiu metu valstybė remia ir finansuoja visas priemones, nukreiptas į tautinės vokiečių savimonės bei nacionalinio pasididžiavimo žlugdymą. Vyksta aktyvus, valstybinės propagandos palaikomas „visų vertybių perkainojimas” bei moralės normų žlugdymas. Viskas, kas natūralu, garbinga, kilnu, didvyriška – visi aukščiausi idealai pašiepiami arba atvirai išjuokiami, o į jų vietą brukama visa, kas iškreipta, nenatūralu, žema ir egoistiška. Berlyne kyla paminklai homoseksualistams, o tuo pat metu abiejų pasaulinių karų didvyriai, milijonais aukoję savo gyvybes, gynę savo gimtą žemę, savo žmonas ir vaikus, yra dergiami, gėdinami, apspjaudomi. Mums, patriotams, tai įrodymas, kad mūsų valstybę valdo marionetinė, antitautiška, priešiška Vokietijai ir vokiškumui vyriausybė, šokanti pagal svetimus, antinacionalinius, priešiškus vokiškiesiems interesus.

| |

Pokalbis su vokiečių nacionalistu: žvilgsnis iš arti (2)

Užsieniečiai vis labiau ir labiau pastebimi Vokietijos gatvėse. Tokiuose miestuose kaip Berlynas, Frankfurtas, Kelnas ir kituose, jau senokai susidarė ištisi autonomiški rajonai bei kvartalai, kuriuose praktiškai nebeliko etninių vokiečių ir į kuriuos dažnai nedrįsta įžengti netgi policija. Mokyklos, kuriose svetimšalių nuošimtis siekia 90%, jau irgi nėra išimtis. Visur rašo ir kalba apie „80-ies milijonų vokiečių tautą”. Anaiptol! Tikrieji skaičiai niekuomet neskelbimai ir „pašvęstųjų” baisiausiai slepiami. Realybė yra tokia, kad maždaug iš buvusios 80-ies milijonų vokiečių tautos tikrųjų vokiečių liko tik apie 60 milijonų, o likę 25 milijonai „vokiečių” iš tiesų yra ne vokiečiai, o svetimšaliai – daugiausia turkai. Jei tokia padėtis tęsis, tik laiko klausimas, kada vokiečiai taps mažuma savo šalyje. Vokietija liks, tačiau joje jau nebegyvens vokiečiai, todėl būtina suprasti, kad anksčiau ar vėliau tokia perspektyva gresia ir kitoms Europos tautoms, taip pat ir toms, kurių šalyse šios tendencijos kol kas galbūt ir nėra labai pastebimos. Šių problemų sprendimo klausimas yra vienas iš svarbiausių, keliamų tarp tautiškai orientuotų žmonių. Aš nesu kompetetingas šeimos politikos klausimuose, tačiau iš kai kurių jaunų vokiečių pusės ne kartą girdėjau, kad jie iš esmės nėra prieš šeimos kūrimą ir vaikus, tačiau netgi čia jie sutinka daugybę trukdžių bei problemų.