Mokslas

Kiekviena moralė, priešingai laisser aller, tam tikra prasme yra tironija “gamtos”, taip pat “proto” atžvilgiu; tačiau tai dar nėra priekaištas jai, nes dekretuoti, kad visos tironijos ir neprotingumo formos yra neleistinos, būtų galima tik vėl remiantis kokia nors morale. Kiekvienos moralės esminis ir neįkainojamas bruožas yra tas, kad ji – tai ilgalaikė prievarta: norint suprasti stoicizmą arba Port Rojalį, arba puritonybę, užtenka prisiminti tą prievartą, dėl kurios kiekviena kalba iki šiol tapdavo stipri ir laisva – metrinę prievartą, rimo ir ritmo tironiją. Kiek stengėsi kiekvienos tautos poetai ir oratoriai! – taip pat ir kai kurie nūdienos prozininkai, kurių klausa tarsi nepermaldaujama sąžinė,- “dėl kvailystės”, kaip sako mulkiai utilitaristai, įsivaizduojantys, jog demonstruoja savo protą,- “dėl nuolankumo savivalės įstatymams”, kaip sako anarchistai, laikantys save todėl “laisvais”, net “laisvaminčiais”.

Gerai, kad daro įspūdį. Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi, kaip antai žemė ir visa, kas yra ant žemės. Bet Dievas pats apšviečia. O aš, Protas, mąstymui esu tai, kas akims yra žiūrėjimas. Juk turėti akis nėra tas pat, kas žiūrėti, kaip ir žiūrėti nėra tas pat, kas matyti. Taigi sielai reikia trijų tam tikrų dalykų: turėti akis, kuriomis galėtų tinkamai naudotis, žiūrėti ir matyti. Sveikos akys yra mąstymas be visokio kūno purvo, tai yra nutolęs ir apsivalęs nuo mirtingų dalykų troškimų. O tai jam pirmiausia suteikia ne kas kita, kaip tikėjimas. Juk jam, suteptam ydų ir sergančiam, kol kas tai negali būti parodyta, nes matyti jis gali tik būdamas sveikas; tad jei nepatikėtų, jog kitaip nepamatys, nesistengtų išgyti. Bet kas [atsitiktų], jei mąstymas patikėtų, kad iš tiesų yra taip, kaip sakoma, patikėtų, kad pamatys tik būdamas sveikas, jei galės matyti, tačiau netektų vilties, kad gali išgyti? Ar nenusimintų, neniekintų savęs ir paklausytų gydytojo nurodymų?

Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man suvokti tragiško jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei, skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo antiinstancija. Sakymą Taip gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo aukščiausius tipus,- štai ką aš vadinau dionisiškuoju pradu, štai ką aš suvokiau kaip tiltą į tragiškojo poeto psichologiją.

Ko aš neapkenčiu.- Seneca: arba dorybės toreadoras. Rousseau: arba grįžimas į gamtą in impuris naturalibus 27.- Schilleris: arba Zėkingeno moralės skelbėjas.- Dante: arba hiena, kurianti poeziją kapuose.- Kantas: arba cant 28 kaip protu suvokiamas charakteris.- Victoras Hugo: arba švyturys prie beprasmybės jūros.- Lisztas: arba banalybės mokykla – moterų pavyzdžiu.- George Sand: arba lactea ubertas, vokiškai: “gražaus stiliaus” pieninga karvė. Michelet: arba entuziazmas, nuo savęs plėšiantis švarką. Carlyle’i s arba pesimizmas kaip nesuvirškinti pietūs. Johnas Stuartas Millis: arba įžeidžiantis aiškumas. Broliai de Goncourt’ai: arba abu Ajaksai, kariaujantys su Homeru. Offenbacho muzika.- Zola: arba “džiaugsmas gadinti orą”.

Ir vėlei kojos Zaratustros kalnais ir giriom bėgo, o akys jo ieškojo vis ir dairės, bet nesimatė niekur to, ką jos regėt norėjo,- to, kuris nelaimę didžią kenčia ir šaukiasi pagalbos. Tačiau, kiek ėjo jis ir bėgo, širdis jo džiūgavo ir jautė dėkingumą. “Kiek daug gerų dalykų,- jisai kalbėjo,- diena šita man dovanojo – kaip atlygį už pradžią blogą! Kokių nepaprastų sutikti pašnekovų teko! Žodžius aš jų ilgai kramtysiu, kaip gero javo grūdus; į miltus mano dantys juos turės sumalti ir sutrinti, kol jie man tarsi pienas į sielą sutekės palengva!”- Tačiau kai kelias vėl pasuko ir aplenkė didžiulę uolą,- iškart pasikeitė vietovė: Zaratustra dabar mirties jau karalystėn žengė. Aplink kyšojo juodos ir raudonos uolos: nebuvo nei žolės, nei medžio, nei giesmės paukštelio. Tai buvo slėnis toks, kurio visi gyvūnai vengė, net ir plėšriausi žvėrys; tik padermė viena gyvačių – storų, žalių, siaubingų – atsirangydavo čionai praleist dienų paskutiniųjų. Todėl šį slėnį piemenys vadino: mirtis gyvačių.