Mokslas

Pabaigai keletas žodžių apie tą pasaulį, į kurį aš ieškojau kelių, į kurį galbūt suradau naują kelią,- apie senovės pasaulį. Mano skonis, kuris galėtų būti pavadintas pakantaus skonio priešingybe, ir čia man anaiptol neleidžia viskam sakyti Taip: jis apskritai nenoriai sako Taip, mieliau – Ne, o mieliausiai visai nieko… Toks mano požiūris į ištisas kultūras, toks požiūris į knygas,- taip pat į vietas bei landšaftus. Iš esmės labai nedaug antikinių knygų įėjo į mano gyvenimą; tarp jų nėra pačių garsiausių. Mano stiliaus, epigramos kaip stiliaus jausmas pabudo beveik iškart, susilietus su Saliustijumi. Aš neužmiršau savo gerbiamo mokytojo Corrsseno nustebimo, kai savo blogiausiam lotynistui jis turėjo parašyti geriausią pažymį,- o aš iškart buvau tam pasirengęs. Glaustumas, griežtumas, turtingumas, piktas abejingumas “gražiam žodžiui” ir “gražiam jausmui”,- štai kur aš suradau save.

Tą pačią priemonę – išpjovimą, sunaikinimą – instinktyviai pasirenka kovodami su geiduliais tie, kurie yra pernelyg silpnavaliai, pernelyg išsigimę, kad sugebėtų juos apriboti; ją pasirenka tos natūros, kurioms, kalbant metaforiškai (ir be metaforos), reikalingas la Trappe, tam tikras priešiškumo lozungas, praraja tarp savęs ir aistros. Radikalios priemonės reikalingos tik degeneratams; silpnavališkumas, o konkrečiau tarus, nesugebėjimas nereaguoti į tam tikrą dirgiklį, savaime yra tik kitas degeneracijos pavidalas. Radikalus priešiškumas, mirtinas priešiškumas juslumui yra apmąstymo vertas simptomas: čia leidžiama spėlioti apie tokio ekscesų vergo bendrąją būseną.- Beje, toks priešiškumas ir tokia neapykanta pasiekia apogėjų tik tada, kai tokios natūros pačios nepajėgia imtis radikalaus gydymo, nusikratyti savo “šėtono”.

“Anonimai” prabyla.- “Mums nėra nieko lengviau, kaip būti išmintingiems, kantriems, pranašiems. Mes prisisunkę atlaidumo ir užuojautos aliejaus, mes esame absurdiškai teisūs, mes viską atleidžiame. Kaip tik todėl privalėtume būti griežtesni; kaip tik todėl retkarčiais privalėtume išsiugdyti mažutėlį afektą, mažutę afekto ydą. Jos skonis mums gali būti rūgštokas; ir galbūt tarpusavyje mes šaipomės iš to niuanso, kur patys tokiu būdu susikūrėme. Bet kas iš to? Mes neturime jokių kitų priemonių save įveikti: tai mūsų askezė, mūsų atgaila…” Tapti persona – “anonimo” dorybė… Iš vieno doktorato gynimo.- “Koks yra visokio aukštojo lavinimo uždavinys?” – Žmogų paversti mašina.- “Kaip tai galima padaryti?” – Jis privalo išmokti nuobodžiauti.-“Kaip tai pasiekiama?”- Supratus, kas yra pareiga.- “Koks tokios būsenos pavyzdys?” – Filologas: jis moko kalti atmintinai.- “Koks yra tobulas žmogus?”- Valdininkas.- “Kokia filosofija pateikia tiksliausią valdininko formulę?”- Kanto: valdininkas kaip daiktas savaime teisiantis valdininką kaip reiškinį.

Jau vakarop gerokai buvo, kuomet Zaratustra ilgai, tuščiai ieškojęs, slampinėjęs, į olą savo grįžo vėlei. Visai arti prie jos priėjus, maždaug per dvidešimt žingsnių, įvyko tai, ko jis dabar net nenumanė: jis vėl išgirdo tą nelaimės šauksmą didį. Ir – nuostabus dalykas! Šį kartą šauksmas šitas iš jų paties olos atsklido. Tačiau tas šauksmas buvo toks pratisas, toks keistas, toks negirdėtas, ir jo ausis atskyrė aiškiai, jog daugiabalsio esama šio riksmo: tiktai iš tolo klausant galėjo pasirodyt, kad iš vienų jis eina lūpų. Tad šoko tuoj Zaratustra į olą savo, ir štai jis kokį reginį išvydo po ką tiktai girdėto choro! Viduj – drauge visi susėdę, kuriuos sutikęs dieną buvo: karalius vienas dešinėj, o antras – iš kairės sėdėjo, paskui kiti – ir burtininkas senis, ir popiežius, ir elgeta tas savanoris, ir dvasios sąžinė tikroji, šešėlis bei aiškiaregys liūdnasis ir asilas galiausiai; tačiau žmogus bjauriausias karūną užsidėjęs buvo ir juostas dvi purpurines juosėjo,- nes jis, kaip ir visi bjaurieji, gražiai ir rengtis, ir atrodyt mėgo.

Liežuvis mano – tai žmonių liežuvis: per daug šiurkščiai ir pernelyg širdingai kalbu šilkuos aš šnarantiesiems. Bet dar keisčiau manasis žodis skamba visiems plunksnagraužiams, rašeivoms. Ranka mana – ranka tai kvailio: tad vargas ir stalams, ir sienoms, ir dar viskam, kas gali pasireikšti leisti puošyboms ir teplionėms kvailio! O kojos mano – arklio kojos, jomis trempiu aš ir šuoliuoju be kelio ir takelio, skersai ir išilgai laukais ir kloniais, ir velnio džiaugsmas ima, kad aš taip greitai bėgu. O skrandis mano – jis, matyt, erelio? Nes iš visų labiausiai jisai ėriuko mėsą mėgsta. Bet, šiaip ar taip, jis – paukščio skrandis. Nekalto maisto trupiniais maitintas, vis nekantrus ir pasirengęs skristi, tolyn iš čia plasnoti – toksai tai būdas mano: ir kaip čia neturėtų būti šiek tiek to paukštiškojo elemento!

“Nuo laiko to, kai kūną aš geriau pažįstu,- Zaratustra kalbėjo vienam iš mokytinių savo, – dvasia yra man ne daugiau kaip vien tiktai dvasia; ir ‘nepraeinamybė’ ta visa taip pat yra tik alegorija gryniausia.” “Aš šitaip jau esu tave girdėjęs kalbant,-, atsakė mokytinis jam,- be to, tu dar tada pridūrei: ‘Tačiau poetai pernelyg meluoja.’ Kodėl gi tu sakei, kad melo daug poetai skleidžia?” “Kodėl? – Zaratustra tą klausimą pagavo.- Tu nori sužinot kodėl? Deja, aš ne iš tų, kurį dėl jų ‘kodėl’ paklausti būtų leista. Ar vakar man šita mintis atėjo? Juk laiko nuplaukė nemaža, kai aš patyriau tai, kas mano pažiūras formavo. Aš kiauras maišas būt turėčiau, kad man galvoj motyvai visi sutilpt galėtų! Išties per daug jau būtų, kad pats mintis savas aš išlaikyt pajėgčiau; kai kas iš atminties tarytum paukštis išplasnoja.

Kas yra kilmingumas? Ką mums šiandien reiškia žodis “kilmingas”? Kuo išsiduoda kilmingas žmogus, pagal kokius požymius jį galima atpažinti po šiuo sunkiu apniūkusiu prasidedančio prastuomenės viešpatavimo dangumi, kai viskas praranda skaidrumą ir virsta kažkuo panašiu į šviną? – Šiais požymiais negali būti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikšmiai, neįžvelgiami,- jais negali būti ir “kūriniai”. Tarp menininkų ir mokslininkų šiandien randame pakankamai tokių, kurių kūriniai išduoda, kad jie labai trokšta kilmingumo: bet šis kilmingumo poreikis iš esmės skiriasi nuo pačios kilmingos sielos poreikių ir yra iškalbus bei pavojingas jų stokos ženklas.

Klysti sprendžiant pamatinę “vyro ir moters” problemą, neigti egzistuojantį tarp jų didžiausią antagonizmą ir amžinos įtampos būtinybę, svajoti galbūt apie lygias teises, tokį patį auklėjimą, pretenzijas ir pareigas,- tai tipiškas lėkštos galvos požymis, ir mąstytojas, lėkštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,- instinktyviai lėkštai! – yra įtartinas, dar daugiau, atspėtas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir būsimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys esąs “trumparegis”, nesugebantis įsiskverbti į jokią gelmę. Priešingai, žmogus, turintis gilų protą, gilius troškimus ir pasižymintis didžiu geranoriškumu, galinčiu reikštis kaip griežtumas ir todėl lengvai su juo painiojamu,- toks žmogus gali galvoti apie moterį tik rytietiškai: jis turi į moterį žiūrėti kaip į turėjimo objektą, kaip į nuosavybę, kurią galima uždaryti, kaip į kažką, kas turi jam tarnauti ir tobulai atlikti tą pareigą,- čia jis turi pasikliauti didžiu Azijos protu, jos instinkto pranašumu, taip kaip kadaise darė graikai, šie geriausi Azijos mokiniai ir paveldėtojai, kurie, kaip žinia, nuo Homero iki Periklio, kylant kultūrai ir stiprėjant jėgoms, tolydžio darėsi vis griežtesni moteriai, žodžiu, darėsi rytietiški.