Nesavalaikio mąstytojo iškylos – V dalis
“Anonimai” prabyla.- “Mums nėra nieko lengviau, kaip būti išmintingiems, kantriems, pranašiems. Mes prisisunkę atlaidumo ir užuojautos aliejaus, mes esame absurdiškai teisūs, mes viską atleidžiame. Kaip tik todėl privalėtume būti griežtesni; kaip tik todėl retkarčiais privalėtume išsiugdyti mažutėlį afektą, mažutę afekto ydą. Jos skonis mums gali būti rūgštokas; ir galbūt tarpusavyje mes šaipomės iš to niuanso, kur patys tokiu būdu susikūrėme. Bet kas iš to? Mes neturime jokių kitų priemonių save įveikti: tai mūsų askezė, mūsų atgaila…” Tapti persona – “anonimo” dorybė… Iš vieno doktorato gynimo.- “Koks yra visokio aukštojo lavinimo uždavinys?” – Žmogų paversti mašina.- “Kaip tai galima padaryti?” – Jis privalo išmokti nuobodžiauti.-“Kaip tai pasiekiama?”- Supratus, kas yra pareiga.- “Koks tokios būsenos pavyzdys?” – Filologas: jis moko kalti atmintinai.- “Koks yra tobulas žmogus?”- Valdininkas.- “Kokia filosofija pateikia tiksliausią valdininko formulę?”- Kanto: valdininkas kaip daiktas savaime teisiantis valdininką kaip reiškinį.