- Aš pažinojau tikrų alchemikų, - toliau dėsto pastarasis. - Jie užsisklęsdavo savo laboratorijose ir stengdavosi tobulėti kaip tas auksas; jie išradinėjo Filosofinį Akmenį, nes buvo supratę, kad tobulėjant vienam dalykui, tobulėja ir visa, kas yra aplinkui. Kitiems Akmenį pavyko atrasti atsitiktinai. Šie žmonės buvo talentingi, protu pranokstantys daugelį. Tačiau jų nereikėtų skaityti, nes tokių buvo visai mažai. Pagaliau tretieji, ieškoję tik aukso, - šie niekuomet nerado paslapties. Jie pamiršo, kad švinas, varis, geležis taip pat turi įvykdyti savąsias Asmenines Legendas. Tas, kuris...
Gerai, kad daro įspūdį. Juk Protas, besikalbantis su tavimi, žada parodyti tavo mąstymui Dievą taip, kaip saulė pasirodo akims. Mat mąstymo gebos sieloms yra nelyginant jų juslės; o visi mokslų teikiami tiksliausi teiginiai panašūs į tuos dalykus, kurie apšviečiami saulės, kad galėtų būti matomi, kaip antai žemė ir visa, kas yra ant žemės. Bet Dievas pats apšviečia. O aš, Protas, mąstymui esu tai, kas akims yra žiūrėjimas. Juk turėti akis nėra tas pat, kas žiūrėti, kaip ir žiūrėti nėra tas pat, kas matyti....
Bakchanališkumo kaip trykštančio jėgos ir gyvenimo jausmo, kai net skausmas veikia kaip stimuliatorius,- tokio bakchanališkumo psichologija padėjo man suvokti tragiško jausmo sąvoką, kurios nesuprato nei Aristotelis, nei, skyrium paėmus, mūsų pesimistai. Tragedija visai netinka įrodyti helenų pesimizmą schopenhaueriškąja prasme, net priešingai: ją galima laikyti radikaliausiu pesimizmo paneigimu, jo antiinstancija. Sakymą Taip gyvenimui, net kai jis iškelia baisiausias ir rūsčiausias problemas, valią gyventi, džiaugsmingai teigiančią savo neišsemiamumą ir net aukojančią savo aukščiausius tipus,- štai ką aš vadinau dionisiškuoju pradu, štai ką aš suvokiau kaip...
- Pagaliau aiškiai išvyskime, kokiais skirtingais būdais mes (aš sakau mandagiai: mes...) suvokiame klaidos ir regimybės problemą. Kadaise kaita, permaina, tapsmas apskritai buvo suvokti kaip regimybės įrodymas, kaip ženklas, kad turi būti kažkas, kas mus klaidina. Šiandien priešingai: mes matome, kad lygiai tiek, kiek proto prietarų esame verčiami pripažinti vienų, tapatybę, trukmę, substanciją, priežastį, daiktiškumą, būtį,- tam tikru mastu įsipainiojame į klaidą, priverčiami klysti; remdamiesi griežtu skaičiavimu, mes esame visai tikri, kad tai yra klaida. Čia visai taip pat kaip su didžiojo šviesulio...
Ko aš neapkenčiu.- Seneca: arba dorybės toreadoras. Rousseau: arba grįžimas į gamtą in impuris naturalibus 27.- Schilleris: arba Zėkingeno moralės skelbėjas.- Dante: arba hiena, kurianti poeziją kapuose.- Kantas: arba cant 28 kaip protu suvokiamas charakteris.- Victoras Hugo: arba švyturys prie beprasmybės jūros.- Lisztas: arba banalybės mokykla - moterų pavyzdžiu.- George Sand: arba lactea ubertas, vokiškai: "gražaus stiliaus" pieninga karvė. Michelet: arba entuziazmas, nuo savęs plėšiantis švarką. Carlyle'i s arba pesimizmas kaip nesuvirškinti pietūs. Johnas Stuartas Millis: arba įžeidžiantis aiškumas. Broliai de Goncourt'ai: arba...
Ir vėlei kojos Zaratustros kalnais ir giriom bėgo, o akys jo ieškojo vis ir dairės, bet nesimatė niekur to, ką jos regėt norėjo,- to, kuris nelaimę didžią kenčia ir šaukiasi pagalbos. Tačiau, kiek ėjo jis ir bėgo, širdis jo džiūgavo ir jautė dėkingumą. "Kiek daug gerų dalykų,- jisai kalbėjo,- diena šita man dovanojo - kaip atlygį už pradžią blogą! Kokių nepaprastų sutikti pašnekovų teko! Žodžius aš jų ilgai kramtysiu, kaip gero javo grūdus; į miltus mano dantys juos turės sumalti ir sutrinti, kol...
Štai taip, sutikdamas žmonių daugybę ir aplankydamas nemaža miestų, Zaratustra aplinkiniais keliais į savo kalnus, savo olą ėjo. Ir va, netyčia, net nepastebėjo, kaip jis prie vartų atsidūrė didžiulio miesto: o čia staiga iššoko išsiskėtęs kvailys apsiputojęs ir jam pastojo kelią. Tai buvo tas kvailys, kurį visi vadino -"beždžionė Zaratustros", nes buvo jis kai ką iš jo kalbėjimo manieros nužiūrėjęs ir tartum niekur nieko lobius jo išminties naudojo. Kvailys į Zaratustrą taip prakalbo: "O, Zaratustra, didelis čia miestas: tu nieko čia nerasi, tačiau...
Rami yra gelmė manosios jūros: ir kas atspės, kokių pabaisų jinai juokingų slepia! Negali nieks sudrumst gilybės mano: tačiau ji blizga; raibuliuoja, nes plaukia joj mįslių, kvatojimų nemaža. Aš kilnųjį regėjau šiandien vieną, labai jau šventišką ir atgailaujantį dvasia: o kaip siela manoji juokės iš tos šlykščios bjaurybės! Krūtinę savo plačią atkišęs ir išvertęs, kaip tie, kas lyg prariję mietą vaikšto, stovėjo jis, kilnybė toji, sukandęs lūpas: Baisiom teisybėm apsikarstęs, laimikiais tais medžioklės savo, drabužiais smarkiai apdraskytais; ir daug ant jo spyglių kabėjo...
Užsnūdo vieną dieną Zaratustra po figmedžiu atgulęs, pridengęs rankom savo veidą, nes karšta buvo. Tik šit prišliaužusi gyvatė įgėlė jam į kaklą, kad tas iš skausmo net suriko. Numetęs ranką nuo akių, jis žvelgė į gyvatę, o ji, akis pažinus Zaratustros, nevikriai apsisuko ir jau šalin norėjo šliaužti. "Palauk,- Zaratustra prakalbo,- dar tau nepadėkojau! Laiku pažadinai iš miego, dar ilgas mano kelias." - "Dabar jau tavo kelias trumpas,- atsakė jam liūdnai gyvatė,- nuodai manieji mirtini." Zaratustra nusišypsojo. "Ar slibinui nuodai gyvatės yra kada...
Zaratustra taip Pat nusprendė kartą užmesti akį į žmogaus anapus, kaip tie, kurie gyvenimu anuoju tiki. Pasaulis man tuomet atrodė sukurtas kenčiančio ir nukankinto Dievo. Sapnu man rodės tas pasaulis ir meno kūriniu kažkokio Dievo; migla spalvinga prieš akis tokiam, kurs nepatenkintas Dievybe. Kas gera ir kas pikta, ir sielvartas, ir džiaugsmas, ir Aš, ir Tu taipogi - spalvinga rodės man migla, tvyrojus prieš akis kūrėjo. Nukreipti žvilgsnį nuo savęs kūrėjas geidė,- tada pasaulį jis sukūrė. Svaigus troškimas to, kas kenčia,- akis nukreipti...