Psichiatrija

Kognityvinė ir elgesio terapija. Tai bene intensyviausiai besivystantis metodas. Jį sudaro dvi veiksmingos psichoterapijos rūšys: kognityvinė terapija ir elgesio terapija. Taikant elgesio terapijos metodą, siekiama susilpninti ar panaikinti ryšius tarp stresą keliančios situacijos ir įprastų žmogaus reakcijų į jas (tai gali būti baimė, depresija, nerimas, save žlugdantis elgesys). Taip pat mokoma, kaip kontroliuoti jausmus, fiziologines kūno funkcijas bei impulsus ir pradėti aiškiau mąstyti, greičiau apsispręsti. Kognityvinė terapija pacientui atskleidžia, kaip tam tikri jo mąstymo stereotipai iškreipia jo realaus gyvenimo suvokimą, be realios priežasties priverčia jausti nerimą ar depresinę nuotaiką, provokuoja netinkamus veiksmus ar sprendimus. Derinant elgesio terapiją ir kognityvinę terapiją, įgyjama labai stipri psichologinio diskomforto simptomų nutraukimo ir gyvenimo pagerinimo bei palengvinimo priemonė. Kognityvine elgesio terapija veiksmingai gydoma depresija, nerimas, baimės, potrauminio streso sutrikimas, įkyrių minčių sindromas, socialinis nerimas ir socialinė fobija, nerviniai valgymo sutrikimai ir kt. Ši terapija taip pat tinka įveikiant nepasitikėjimą savimi, drovumą, bendravimo su kitais žmonėmis nesklandumus.

Šiandien Lietuvoje dirba per du šimtus psichoterapeutų, atstovaujančių įvairios srities mokykloms ir kryptims. Tai palyginti jauna sritis, vienas intensyviausių jos raidos etapų prasidėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir “nukritus geležinei uždangai”. Psichoterapija, kaip metodu, pradėta domėtis gerokai anksčiau. Pasidalyti mintimis apie šios srities istorijos faktus bei nūdienos aktualijas GM pakvietė Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologę psichoterapeutę Liudmilą ANDRIKIENĘ, Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto direktorių Rytų Europos egzistencinės terapijos asociacijos prezidentą Vilniaus universiteto profesorių Rimantą KOČIŪNĄ ir Lietuvos psichoterapijos draugijos viceprezidentą Vilniaus universiteto docentą gydytoją psichoterapeutą Eugenijų LAURINAITĮ. Eugenijus Laurinaitis: Pirmasis psichoterapijos raidos etapas, kai sritimi pradėjo domėtis gydytojai ir psichologai, neturėję psichoterapinio pasirengimo, manau, vadintinas “laukinės” psichoterapijos metais. Vieni pirmųjų entuziastų ir specialistų ugdytojų – doc. Napoleonas Indrašius ir dr. Aleksandras Alekseičikas. Nuo 1976-1977 m. prasidėjo aktyvaus mokymosi ir savarankiškų studijų etapas. Tuomet susiformavo 12-15 specialistų grupė – vidurinioji psichoterapeutų karta.

Visuomenė dar mažai skiria dėmesio psichikos sveikatai, todėl žodis “psichiatras” neretai gąsdina. Įprasta manyti, kad suaugusiųjų, juo labiau – vaikų emocinės ir protinės įtampos, nerimo, bendravimo ir kitas problemas galima išspręsti ir be profesionalios pagalbos ar atidėti, tikintis, kad išsispręs savaime. Deja, jaunosios mūsų kartos psichikos sveikata kelia vis didesnį pedagogų, psichologų, medikų ir tėvų susirūpinimą.
Vaikų ir paauglių psichiatro specialybė atsirado neseniai. Šie specialistai gali padėti mūsų vaikams geriau nei mes, laiku neperskaitę populiarios literatūros apie vaikų ir paauglių psichologines problemas bei jų sprendimo būdus, tikrai mylintys ar perdėta globa saugojantys juos nuo visų sunkumų, dėl užimtumo negalintys skirti vaikams nė kelių minučių kasdien, ignoruojantys jų poreikius ir laiku nepastebintys jų negalavimų bei, atėjus “gerumo bei dosnumo priepuolių” metui, be saiko lepinantys savo vaikus. Vaikų ir paauglių psichiatrė dr. Aurelija Markevičiūtė sako, kad daugelis vaikų problemų yra ir šeimos problemos, daugelis paauglių problemų – ankstyvoje vaikystėje neišspręstų problemų tąsa, dėmesio ir emocinės šilumos stokos ar, priešingai – perdėtos globos padariniai. Todėl labai svarbu įvairiomis profilaktikos priemonėmis šalinti veiksnius, dėl kurių gali išsivystyti psichikos sveikatos ir elgesio sutrikimų vaikystėje bei kitais amžiaus tarpsniais. Šių sutrikimų raidą gali paskatinti įvairūs veiksniai: biologiniai (paveldimumo), psichologiniai (dėl patirtų psichologinių traumų, ilgalaikio streso ir pan.) ir socialiniai (nesklandumai šeimoje, mokykloje, prisitaikymo kolektyve sunkumai).

Psichosomatinė medicina, psichofiziologija ir kiti panašūs mokslai, nagrinėjantys žmogaus psichikos funkcijų ryšius su somatiniais procesais, jau seniai nustatė, kad tam tikri psichologiniai ir socialiniai veiksniai gali būti susiję su ligų atsiradimu, eiga bei pasekmėmis. Literatūroje minimos įvairios ligos, kurių pradžiai a eigai gali daryti įtaką psichologiniai procesai – onkologinės, širdies ligos, taip pat diabetas, astma ir kt. Šįkart plačiau apžvelgsime psichosocialinių veiksnių ryšius su širdies ligomis. Nors įvairių ligų atveju dažniausiai veikia panašūs psichologiniai ir socialiniai faktoriai, ryšį su širdies ligomis verta analizuoti atskirai. Tai įmanoma dėl daugybės tyrimų, kurie skirti būtent širdies ligas veikiančių psichosocialinių faktorių nagrinėjimui. Keliamos įvairios hipotezės, bandančios paaiškinti, kaip ir kodėl psichologiniai faktoriai gali veikti širdies kraujagysles. Iki šiol nėra vieningų duomenų apie priežastis. Būtų neapdairu teigti, jog vienas ar kitas atskiras psichosocialinis veiksnys sukelia širdies ir kraujagyslių pakitimus. Visų pirma, dar nėra iki galo aiški priežastingumo kryptis. Pavyzdžiui, sergantiesiems širdies ligomis dažnai nustatoma depresija, tačiau ji gali būti tiek širdies sutrikimų priežastis, tiek pasekmė. Norint nustatyti psichosocialinių veiksnių poveikį širdies ligų atsiradimui, reikėtų atlikti sudėtingus, didelės apimties ilgalaikius tyrimus. Antra, psichosocialiniai veiksniai dažnai veikia kartu su kitais veiksniais, o ne po vieną, todėl pavienį veiksnio poveikį įvertinti sunku. Trečia, šių veiksnių poveikis dažnai būna netiesioginis, pavyzdžiui, vienas iš socialinių veiksnių – gyvenamoji aplinka – gali daryti įtaką ne patiems širdies sutrikimams, o medicinos pagalbos pasiekiamumui ir kokybei.

Naujų psichiatrijos tarnybų kūrimas somatinio gydymo įstaigose vienytų įvairių specialybių gydytojus. Nederėtų tvirtinti, kad naujos psichiatrijos tarnybos turi būti kuriamos tik dėl mūsų negatyvios pažiūros į buvusią psichiatrijos pagalbą. Toji pagalba per daugiau negu 10 metų gerokai pakito: gerėja gydymosi sąlygos, mažėja suvaržymų. Naujos psichiatrijos tarnybos kuriamos, kad žmogui būtų patogiau, pagalba prieinamesnė, kita vertus, orientuojamasi į kitų specialybių gydytojus, į bendradarbiavimą ne tik su gydytojais, bet ir su kitu ligonius prižiūrinčiu personalu. Naujos tarnybos gali suartinti psichiatrus ir kitų specialybių gydytojus, sumažėtų ir ligonių gydymo išlaidos. Psichikos sutrikimai nėra reti. Įvairių autorių duomenimis, 10-30 proc. žmonių serga psichikos ligomis, o 90 proc. per savo gyvenimą bent kartą patiria neurozinius sutrikimus. Šizofrenija serga tik 0,5-0,75 procento. Psichiatrijos ligoninėse kasmet gydosi apie 0,3 proc. Lietuvos gyventojų, kelis kart daugiau konsultuojasi psichikos sveikatos centruose, psichiatrų, psichoterapeutų kabinetuose ir dar daug daugiau žmonių kenčia savo negandą, nesikreipia į šios srities specialistus, manydami išsigydyti patys arba prireikus kviestis greitąją medicinos pagalbą.

Rugsėjo 1-2 d., kaip klubo “13 ir K°” valdybos narė, buvau išsiųsta dalyvauti konferencijoje Briuselyje. Prieš tai Europos pacientų forumas (EPF), kuriam vadovauja Rodney Elgie – jis taip pat ir GAMIAN-Europe prezidentas – atsiuntė kvietimą siūlyti savo kandidatūras. Jie rašė, kad pirmenybę teiks pacientams iš 10 naujų Europos Sąjungos šalių ir jie bus atrinkti balsuojant. Kartu su pirmininke paruošėme ir išsiuntėme motyvacinį laišką. Labai apsidžiaugiau, kai netrukus gavau kvietimą. Pirmą kartą į užsienį teko keliauti vienai, tačiau juk Briuselyje kalbama angliškai ir prancūziškai, tad buvau tikra, kad didelių problemų nebus. Vėliau sužinojau, kad tuo pačiu lėktuvu skris dar dviejų organizacijų pacientų atstovės – Vida Augustinienė (Lietuvos diabeto asociacija) ir Eglė Kvedaraitė (Astmos pacientų klubų asociacija). Kopenhagoje laukė malonus siurprizas – ten susitikome su este Urve Randmaa- Estijos psichikos sveikatos asociacijos prezidente, apsisprendusia vykti į konferenciją paskutinėmis dienomis. Ji gera mūsų klubo pažįstama iš buvusių GAMIAN-Europe konferencijų. Tik mes pastebėjome, kad ji visada atvažiuoja viena ir niekada neatsiveža pacientų. Galiu pasakyti, kad ir Briuselio konferencijoje buvau vienintelė psichiatrijos paslaugų vartotoja, visi kiti – profesionalai: Paolo Morselli (GAMIAN-Europe generalinis sekretorius), Urve Randmaa (Estijos psichikos sveikatos asociacijos prezidentė), Raluca Nica (Rumunijos psichikos sveikatos lygos vykdančioji direktorė), Marguerite Mormal (Belgijos depresijos lyga) ir Gael Lindenfield (psichoterapeutė ir 22 savipagalbos knygų autorė).

Neretas, grįžęs į darbą po atostogų, prasitaria: “Jaučiuosi taip, lyg būčiau neatostogavęs…” Pasirodo, bloga savijauta po visaverčių atostogų nėra atsitiktinumas, tai patiria didelė dalis dirbančių asmenų. Grįžimas po gyvenimo šventės į prozą gali būti toks pat stiprus stresas organizmui, kaip atleidimas iš darbo ar išsiskyrimas su mylimu žmogumi. Masačiusetso (JAV) mokslininkai, tiriantys tinkamą darbo ir poilsio režimą, priėjo prie išvados, kad didžiausią stresą patiria ne tie darbuotojai, kurie keletą metų dirba be išeiginių ir atostogų, o tie, kurie po ilgai lauktų ir visaverčių atostogų grįžta į darbą! Madrido universiteto psichologų duomenimis, apie pusė visų dirbančių ispanų, po atostogų grįžę į darbą, patiria trauminį sindromą. “Grįžimo po atostogų” sindromas pasireiškia įtampa, nerimo jausmu, padidėjusiu nervingumu, taip pat tokiais somatiniais (vidaus organų nervinės reguliacijos) sutrikimais, kaip galvos skausmas, krūtinės skausmas, širdies plakimas, nemiga, skrandžio veiklos sutrikimai. Yra Ispanijoje ir tokių, kurie grįžta į darbą su malonumu, – apie 15 proc. dirbančiųjų. Apie 35 proc. dirbti po atostogų pradeda be ypatingų psichinių ir fiziologinių pasekmių. Psichologai pataria, kad jau išeinant atostogauti reikia susitaikyti su mintimi, kad viskas, kas gera, kada nors baigiasi, ir tada darbas po atostogų nebeatrodys košmaras.