Ar meilė yra menas? Jei taip, tai jai reikia žinių ir pastangų. O gal meilė tik malonus jausmas, kurį mums dovanoja atsitiktinumas, kai kažkas pasijunta laimei nusišypsojus, "apimtas meilės". Ši knygelė remiasi pirmąja prielaida, nors dauguma šiuolaikinių žmonių, be jokios abejonės, tiki antrąja. Žmonės anaiptol negalvoja, kad meilė nėra svarbi. Jie ištroškę jos; žiūri be galo daug filmų apie laimingą ir nelaimingą meilę, girdi šimtus banalių dainų apie laimę, bet vargu ar kas galvoja, jog mylėti galima mokytis. Tokia savotiška nuostata remiasi keliomis...
Vadovai – kun. Antanas Saulaitis SJ, psichologė Rasa Bieliauskaitė; koordinatorė – Elvyra Kučinskaitė. Skyrybos - viena iš didžiausių žmogaus gyvenimo netekčių. William P. Roberts sako, kad žemiau pateikiamas Izaijo knygos tekstas galėjo būti sukurtas žmogaus, kuris išgyveno skyrybas:
Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta/ ir numesta šalin nuo manęs./ Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas/ nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos./…..Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos……Nuvargsta man akys žvelgdamos aukštyn į dangų:/ aš skurdžius, Viešpatie. Užstok mane. (Iz 38, 12-14)...
Kiekviena meilės teorija privalo remtis žmogaus ir jo egzistencijos samprata. Gyvūnų meilė, ar tiksliau meilės ekvivalentas gyvūnų santykiuose, jų prisirišimas iš esmės tėra instinktyvaus jų elgesio sudėtinė dalis, o žmoguje veikia tik šio instinktyvaus mechanizmo reliktai. Svarbiausia žmogaus egzistencijoje yra tai, kad jis kilęs iš gyvūnijos, iš instinktyvaus prisitaikymo, kad jis įveikė gamtos ribas - nors niekados iš jų neišsivadavo, jis yra jos dalis, - ir vis dėlto kartą pasukęs į šalį nuo gamtiškumo, kartą išmestas iš rojaus - pirminių sąsajų su gamta...
Kiekvienas žmogus siekia kažkuo tapti. Žmonių, palikusių pėdsakus žmonijos istorijoje, pavyzdžiai įkvepia. Jei karo vadu - tai didžiuoju, jei poetu, tai žinomu, mokslininku -genialiu, artistu - talentingu. Kiekvienas nori jaustis reikalingas. Kitaip žemė slysta iš po kojų, pradingsta gyvenimo prasmė. Kyla klausimas: reikalingas - kam? Šaliai, žmonijai ar bent kam nors! O jei nereikalingas niekam?... Tada ateina sunkiausios gyvenimo dienos, sunkiausios valandos. Tik
vieno ...
Žmogus sakytais ir rašytais žodžiais išreiškia prasmę to, ką jis nori pasakyti. Jo kalboje yra gausu simbolių, bet jis dažnai vartoja ženklus ir vaizdinius, kurie nėra tiksliai aprašomi. Kai kurie tėra santrumpos arba pirmųjų žodžio raidžių virtinė, kaip antai UN, UNICEF, UNESCO; kiti yra pažįstami verslo ženklai, patentuotų vaistų pavadinimai, ženkleliai ar emblemos. Nors jie patys yra bereikšmiai, jie įgyja atpažįstamą reikšmę įprastiniame vartojime ar sąmoningos intencijos dėka. Tai nėra simboliai. Tai yra ženklai, ir jie vien tik žymi objektus, kuriems yra priskiriami....
Riba, kai baigiasi įprasti sutrikimai ir prasideda psichikos liga, tokia neryški, kad vienas garsus psichiatras pavadino ją nupiešta ant vandens. Ir nė vienas mūsų negali būti garantuotas, kad ši riba jo galvoje nenubanguos. Ypač tokiomis sąlygomis, kokiose atsidūrė Laimutė, užrūstinusi visagalius Lietuvos teisėjus. Įsivaizduokit ankštą kamerą su mažyčiu grotuotu langeliu. Į tualetą jūs galite nueiti tik porą kartų per parą. Jei gamtinius reikalus prispiria atlikti dažniau, - kameros kampe stovi kibiras. Tai, kad jūs - moteris ir kartais jums reikia laikytis ypatingos higienos,...
"Negali būti! - taip, anot Kęstučio Keršio, į žinią, kad jo buvusi žmona, prieš metus negyvai nukankinusi dvylikametę dukterį, dabar gydysis bendrojo režimo psichiatrijos ligoninėje, sureagavo šią nužudymo bylą tyręs Trakų apylinkės prokuroras Sergejus Milovas. Po to, kai prieš metus R.Keršienė savo namuose žiauriai nužudė dukterį Eglę, Vilniaus apygardos teismas ją atleido nuo bausmės, skirdamas priverstinį gydymą Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Kad, nepraėjus nė metams, nusikaltimą įvykdžiusiai moteriai teismas palengvino gyvenimo sąlygas, ir pats K.Keršys patikėjo tik paskambinęs į Panevėžio apygardos teismą. Po pokalbio...
