1. Polinksnis tarpe vartojamas, reiškiant veiksmą ar būseną ko nors viduje, tarp ko nors.
Ko tu stovi durų tarpe (tarpduryje)?
Savo tarpe (Tarpusavy) sugyvename gerai.
Šiame vasaros tarpe daug lijo.
2. Polinksnio tarpe nevartokime su vienaskaitiniais daiktavardžiais ir su įvardžiu tame.
Tikroji padėtis jaunimo tarpe (=jaunimo padėtis) buvo visai kitokia.
Prielinksnį ant vartojame, reikšdami vietą viršuje, paviršiuje, veiksmo priemonę ir būdą kartu, apytikrę veiksmo linkmę, asmenį, kuriam skiriamas veiksmas. Prielinksnio ant reikalauja veiksmažodžiai bartis, niršti, pykti, rėkti; frazeologizmai griežti dantį, turėti akį. Prielinksniu ant pasakoma kryptis į kokią vietą, jos paviršių. Prielinksnio ant nevartojame su būdvardžiais gabus, -i, geras, -a. Prielinksnio ant nevartokime, reikšdami objektą su būdvardžiais apstus, -i, godus, -i, turtingas, -a.
Vartojame
1. Prielinksnį su vartojame, reikšdami tarpusavio veiksmus, vyksmą ar būseną kartu, veiksmo būdą, laiką.
Musė su bite ginčijos, katra labiau prie ponų prilygsianti.
Katrė jau po šliūbo parvažiavo su vyru pas tėvus, į jo namus.
Seniai jau žmonės su baime laukia kokio nors vargo…
Vyrai iš miško grįžo jau su tamsa.
Lietuvių kalboje be didesnio reikšmės skirtumo vartojami prielinksniai anot ir pasak, iki ir lig, greta ir šalia, pagal ir palei. Gana dažnai klaidingai vartojame prielinksnius. Čia aptariame porą dešimčių prielinksnių, kurių vartojimas gali sudaryti keblumų: ant, apie, aplink, dėka, dėl, į, iš, link, nuo, pagal, pagalba, pas, po, prie, prieš, su, tarpe, ties, už, virš, viršum.
Vartojame 1. Prielinksnis prieš vartojamas, reiškiant vietą, būdą, laiką, objektinius santykius, lyginimą su kuo nors. Tu kaip angelas prieš langą,…
Vietininku reiškiame veiksmo vietą, laiko tarpą ir retais atvejais būdą ar būvį su kokybės atspalviu. Laiko tarpui žymėti nevartojame vietininkų dienoje, savaitėje, mėnesyje, metuose, amžiuje. Vietininko nevartojame, kai kalbama apie tai, kas vyksta, turi vykti gyvo padaro viduje, galvoje. Nevartojame dėl rusų kalbos įtakos atsiradusių netaisyklingų vietininkų. Nevartokime vietininko reikšti būviui, daikto pobūdžiui, pavidalui, ypatybei, medžiagai, iš kurios kas nors daroma, priklausymui.
apgreidas (= plėtotė)
binarinis skaičius (= dvejetainis skaičius)
brauzeris (= naršyklė)
charsetas (= koduotė)
daunlaudinti (= parsisiųsti)
demo (= demonstravimas; demonstracinė versija)
disketė (= laikmena)
displėjus (= vaizduoklis)
distribucija (= platinimas, platinamasis paketas)
draiveris (= tvarkyklė)
e-knyga (= elektroninė knyga)
e-mail (= el.paštas, elektroninis paštas)
emailas (= el.paštas, elektroninis paštas)
e-paštas (= el.paštas, elektroninis paštas)
Vartojame 1. Prielinksnį prie vartojame, reikšdami įvairius erdvės santykius, akivaizdą, kokybę. Nenoromis ji prižengė prie lovos ir lyg be žado…
Įnagininką vartojame, reikšdami objektą, laiką, vietą, būdą, priežastį, leidimą, kintamą būseną (darbą, užsiėmimą). Daiktavardžio įnagininko – papildinio reikalauja veiksmažodžiai didžiuotis, girtis, kvepėti, naudotis, rūpintis, sirgti, šerti, vaišinti, vilktis ir kiti: didžiuotis tėvais, girtis vaikais, kvepėti rožėmis, naudotis vonia, rūpintis ateitimi, sirgti geltlige, šerti šakniavaisiais, vaišinti šokoladu, vilktis striuke. Veiksmažodžiai laikyti, vadinti reikalauja jų valdomo būdvardžio, kelintinio skaitvardžio, įvardžio ar dalyvio įnagininko linksnio.
Ta pati kalbos išraiškos priemonė gali pažeisti ne vieną stiliaus reikalavimą. Pvz., veiksmažodinio daiktavardžio junginys su kilmininku sakinyje Sekančioje (= Kitoje, tolesnėje?) poemos dalyje poetė vaizduoja klastingą Vokietijos užpuolimą kenkia kalbos gyvumui ir aiškumui, yra dviprasmis: ar Vokietija ką užpuolė, ar ją kas užpuolė?
Bene daugiausia mokinių rašiniuose yra kalbos tikslumo klaidų. Visas jas skiriame į 4 didesnes grupes: leksines, darybines, morfologines ir sintaksines tikslumo klaidas.