Visuotinė istorija

Deklaracija nustatė naujos valstybės santvarkos pagrindus: ” Mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie Kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso laisvės, gyvybės ir laimės siekimas. Šioms teisėms garantuoti žmonės sudarė vyriausybes, kurių teisėtos valdžios šaltinis yra valdomųjų sutikimas.jeigu kuri nors valdymo forma tampa pragaištinga jų tikslams, tai tauta turi teisę ją pakeisti arba panaikinti ir sudaryti naują vyriausybę. Kovai su Anglija kolonijas paskatino ne tik ekonominės ir politinės priežastys, bet ir naujos idėjos. Laisvė nebuvo pripažinta “neatimama teise” negrams.

Privilegijomis bei luomų nelygybę pagrįsta santvarka įasmenino monarchas, kurio valdžios neribojo toks atstovaujamasis organas, koks Anglijoje buvo parlamentas. Prancūzų revoliucija lėmė ne tik ūkio raida ir žmonių gyvenimo sąlygos, bet dar labiau ” sąmonė” – pažangios švietėjų idėjos. Švietėjų – rašytojų, filosofų ir ekonomistų – valstybės ir visuomenės pertvarkos teorijos tapo idėjiniu revoliucijos pagrindu.
Prancūzijos bajorai norėjo apriboti karaliaus valdžią, turėti nepriklausomus teismus, žodžio ir spaudos laisvę, išlaikyti savo privilegijas. Generaliniai luomai ėmė svarstyti valstybės santvarkos pakeitimą. Buržuaziją siekė panaikinti absoliutizmą. Bajorija nesutiko su luominių skirtumų bei feodalini privilegijų panaikinimu. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu, kurio uždavinys – parengti konstituciją.

Nuo 18 am. Vidurio iki 19 am. 8 dešimt. Europos ir Šiaurės Amerikos ūkiniame gyvenime vyko didžiuliai pokyčiai: augo pramonė, nuo manufaktūrų buvo pereinama prie fabrikų gamybos, rankų darbą keitė mašinos. Šis perėjimas gavęs pramoninio perversmo vardą, pirmiausiai, jau 18 am. Antroje pusėje prasidėjęs Anglijoje. Plėtojantis pramonei ir prekybai, labai sparčiai augo miestai – tiek seni, tiek nauji, kuriems pradžią davė pramoninės gyvenvietės aplink fabrikus. Augant gamybai, turtėjo fabrikų ir įmonių savininkai (kapitalistai) jų vaidmuo visuomeniniame gyvenime. Fabrikas – konvejeris, didelė darbininkų koncentracija, prekių perprodukcija.

Paskelbtos baudžiavos panaikinimo sąlygos nepatenkino valstiečių. Buvo sudaromi nuostatiniai raštai, kuriose buvo nurodami valstiečių išsipirkimo ir baudžiavos sąlygos.
Valstiečiai norėjo tuojau pat gauti piliečių teises ir nemokamai tuos žemės sklypus, kuriuos dirbo. Valstiečiai buvo nepatenkinti mažais skirtiniais sklypais, nesutiko už žemę mokėti piniginę duoklę. Netekę vilties, jog gaus žemę ir laisvę nemokamai, valstiečiai norėjo, kad būtų panaikintos jų, kaip laikinųjų prievolininkų priedermės.

Viena renesanso viršūnių – Mikelandželas Buonarotis. Jo ilgas gyvenimas – tai Heraklio gyvenimas, virtinė žygdarbių, kuriuos jis įvykdė sielvartaudamas ir kentėdamas, lyg ne savo valia, o priverstas savo genijaus. Mikelandželas buvo skulptorius, architektas, tapytojas ir poetas. Tačiau kad ir ko ėmėsi, pirmiausia ir visur jis – skulptorius; jo figūras, nutapytas ant Siksto koplyčios plafono, galima laikyti statulomis, jo eilėraščiuose, rodos, jauti skulptoriaus skaptą. Skulptūrą jis vertino labiau už visus kitus menus ir čia, kaip ir kitur, buvo Leonardo da Vinčio, menų ir mokslo karaliene laikančio tapybą, priešininkas.

Vokietijoje fašistams(nacistams) vadovavo Adolfas Hitleris. Jis greitai pareiškė savo pretenzijas į valdžią ir siekė ją paimti. Nacistai ypač suaktyvėjo pasaulinės ekonominės krizės metais, kada daugelis manė, kad valstybė beveik sužlugo. Kaip tik tokiomis sąlygomis didėjo Hitlerio vadovaujamą nacistų įtaka įvairiems gyventojų sluoksniams. Dėl krizės nacistai kaltino demokratiją, Versalio taikos sutartį ir žydų kapitalistus. Krizei įveikti jie siūlė sustiprinti valstybės vaidmenį politikoje ir pradėti atvirai ginkluotis. Tokios propagandos davė daug naudos. 1932 m. rinkimuose gavo daugiausiai balsų, o stambieji verslininkai ir kariuomenės vadovybė nutarė palakyti Hitlerį.

Fašistų vadas buvo Benitas Musolinis, kuris su savo bendraminčiais kritikavo silpną liberalų vyriausybę, socialistus, vėliau pradėjo kovą dėl valdžios. Fašistai greitai gavo tai, ko siekė, nes nuolat besikeičiančios vyriausybės nesiėmė jokių priemonių prieš fašistus. 1922 10 29 Italijos karalius pavedė Musoliniui sudaryti vyriausybę. Ji buvo koalicinė, o taip savo kalboje Musolinis pasakė “mums reikia visiškos valdžios ir mes patys prisiimam visą atsakomybę”. Atėjęs į valdžią Musolinis netapo kapitalistų įrankių, nes turėjo savo planų ir tikslų.

Fašistų veikla buvo grindžiama iš esmės tais pačiais principais bei metodais, jie siekė įvesti -totalitarinį režimą. Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą.