Istorija

Panevėžio krašte jau nuo 1944 metų veikė Vyčio apygardos partizanai.Vyčio apygarda buvo ypatinga tuo, kad čia labai anksti, 1945 m.vasarą, sovietai sukūrė smogikų būrius. Jie vykdė pasibjaurėtinas provokacijas partizanų vardu. 1946 m.apygardoje įvedama lietuviška kario uniforma. Žymiausi partizanų būriai: A. Žilio-Žaibo, A.Smetonos-Žygaudo, Mykolo Šemežio, Petro Blėkos, Broniaus Karbočiaus-Bitės, Stasio Eidminavičiaus — Biedno Rupūžės. 1953 m.balandžio 17 d. Ramygalos rajone Rodų pušyne žuvo paskutinis Vyčio apygardos Gedimino rinktinės vadas Edvardas Daučiūnas-Jokeris. Ilgiausiai partizanai išsilaikė Biržų rajone. 1913 metais rugpjūčio 5 dieną gimė Danielius ir Aleksandra Vaiteliai. Ir kas galėjo numatyti, jog jie susitiks viename kelyje ir išvydę vienas kitą nebenorės išsiskirti. Likimas skyrė, taip kad Danielius ir Aleksandra lankė tą pačią Šėtos mokyklą, mokėsi toje pačioje klasėje. 1941m. vienas kitam ištarė priesaikos žodžius visam gyvenimui, tačiau rūsti istorija įvykius pakreipė kita linkme. 2003 m.rugpjūčio 5 d. įvyko žuvusio Vyčio apygardos partizanų vado Danieliaus Vaitelio ir jo žmonos Aleksandros 90-ojo gimtadienio minėjimas.

Skrebų (istrebitelių) būriai sukurti LKP (b) CK 1944 07 24 nutarimu. Skrebų būriai buvo organizuojami ne tik apskričių centruose, bet ir valsčiuose. Daugelis skrebų buvo prasigėrę, degradavę sovietinių okupantų talkininkai, padėję jų represiniams organams sekti ir žudyti laisvės kovotojus, aktyviai dalyvavę tremiant žmones į Sibirą. Sovietų valdžia jiems algų nemokėjo, todėl, turėdami ginklus, jie nebaudžiami vagiliavo ir plėšikavo. LKP (b) CK 1945 09 01 nutarimu, skrebai buvo prilyginti kaimo milicininkams, pradėjo gauti algas, aprangą, maisto davinį. Buvo įrengtos būstinės, įvesta karinė drausmė, bet vagystės ir girtavimas jau nesiliovė. Skrebų būrys (40 žmonių) Utenoje buvo organizuotas 1944 07 13–08 07. 1948 m. sausio mėnesį Utenos apskrityje buvo 12 vls. ir tiek pat skrebų būstinių, kur buvo 191 skrebas. Skrebų ir NKVD kareivių įgulos buvo Leliūnuose, Vyžuonose, Užpaliuose, Daugailiuose, Tauragnuose, Saldutiškyje, Kuktiškėse, Utenoje. Skrebų skaičius svyravo nuo 20 iki 30 žmonių. 1951–1954 m. skrebų būriai palaipsniui buvo mažinami ir pagaliau panaikinti. Skrebai dalyvaudavo čekistų operacijose prieš partizanus ir būdavo jų vedliai. Ypač aktyviai jie talkino okupantams suimant ir tremiant žmones.

Utenos g-zijoje buvo daug patriotiškai nusiteikusių mokytojų, nemažai jų dalyvavo antinacinėje ir antikomunistinėje veikloje (A. Marčiulynas, B. Vaivada, V. Pakštas, G. Puslys ir kt.). Mokinių priešiškumas okupantams reiškėsi jau 1944 m. rudenį. Mokiniai sudarinėjo partizanų rėmimo grupeles ir rinko jiems drabužius, parūpindavo maisto, tvarsliavos, vaistų, rašomųjų mašinėlių, popieriaus, teikė žinių apie kareivių ir skrebų judėjimą. Prasidėjo areštai. Saugumo agentas Pr. Liuima sukūrė pogrindžio būrelį ir pats 1945 07 22 jį išdavė. Suėmė Marytę ir Oną Pernaravičiūtes, Pranutę Bašmaitę, Marytę Vyšniauskaitę, Aldoną Kuliešytę ir kt.
1945 m. lapkričio mėnesį buvo suimta kita moksleivių grupė – H. Čipkus, A. Matulionis, J. Maželis, O. Mockutė, V. Labuckaitė, V. Pošiūnas, Stp. Puodžius ir kt. 1946 05 15 beveik visi jų karinio tribunolo nuteisti ilgą laiką kalėti.
1946 06 24 buvo sužeistas Utenos g-zijos komsorgas Br. Bislys. Po to įvykio daug mokinių suimta. 1947 03 04 suimta didelė grupė mokinių, priklausiusių ,,Vyčio“ organizacijai: V. Krugiškis, L. Musteikis, A. Girnius, V. Rukas, P. Babrauskas, A. Žvirblis ir kt. 1947 m. gruodžio mėnesį (po m-klos direktoriaus P. Kuliešiaus nušovimo)vėl suimta ir nuteista didelė grupė mokinių – N. Kitkauskas, B. Šapoka, V. Malaiška, B. Grušeckas, J. Petroka ir kt. Pavienių areštų būta net pasibaigus partizanų kovoms, o vėliavos ir atsišaukimai buvo keliami Utenos gimnazistų (brolių Jono ir Juozo Sagatauskų) net 1953–1954 m. Daug Utenos g-zijos mokinių, mokyt. dalyvavo ginkluotame pasipriešinime ir žuvo kaip partizanai.

Aukštaičių kova – laikraštis, kurį leido Vytauto apygardos štabas nuo 1945 10 iki 1952 09. Platintas Utenos, Švenčionių, Zarasų, Rokiškio, Panevėžio aps. Daugintas rotatoriumi, šapirografu. Tiražas apie 200 egzempliorių. Redaktoriai – P. Ivonis-Sakas, V. Pakštas-Vaidotas, B. Kazickas-Saulius, B. Krivickas-Vilnius.

Laisvės keliais – LAF Utenos apskrities Kęstučio organizacijos štabo laikraštėlis, leistas 1944–1945 m. Daugintas rašomąja mašinėle. Redaktoriai – B. Stasiūnas, G. Puslys, S. Žibėnas, B. Kazickas, V. Petravičius.

Laisvės kova – Mindaugo srities leidinys.

Laisvės kovotojas buvo spausdinamas pas Pikčiūnų k. gyventoją Antaną Drungą.

Rajone veikė per 1200 partizanų. Žemiau pateikiame tik apygardų, rinktinių būrių, kuopų ir kitų padalinių vadų ir dalies kovotojų sąrašus.

Jonas Abukauskas – Siaubas, Vytenis
Vytautas Abukauskas – Laisvutis
Justinas Apacenka – Viesulas
Vincas Araminas – Šermukšnis
Dominykas Bagočiūnas – Briedis
Vytautas Baltušis – Girinis
Mindaugas Barisa – Rimtautas
Jonas Bartašius – Saulius
Antanas (G. 1921), Balys (G. 1929),
Liudas (G. 1927) Berčiai
Jonas Bitkevičius – Sakalaitis
Antanas Bulka – Dainius. Kuršaitis, Lakštingala
Jeronimas Bulka – Deimantas
Juozas Bulka – Svajūnas, Skrajūnas
(KGB org. Bimba)
Jonas Deveikis – Lapas, Lakūnas
Natalija Deveikytė – Vaidilutė
Verutė Deveikytė – Ramunė

Išdavystė – tai viena svarbiausių Lietuvos partizanų sąjūdžio priežasčių, kurią nurodo daugelis autorių, rašiusių šia tema, ir gyvi to meto liudininkai. Tą patvirtina ir dokumentinė MGB skyrių, pokario metais veikusių visuose valsčiuose, medžiaga. Rokiškio apskrities MGB skyriaus sudaryti karinių-čekistinių operacijų aktai rodo, kad daugiau kaip 30 proc. operacijų prieš partizanus sėkmę lėmė tai, kad MGB iš savo agentų sužinodavo tikslias partizanų buvimo vietas ir partizanų skaičių. Paprastai prieš 3-5 partizanus, prisiglaudusius bunkeriuose, būdavo siunčiama gerai ginkluota daugiau kaip 50-ties MGB kareivių kuopa. Dažnai partizanai nepasiduodavo ir žūdavo priešindamiesi. Kiekviename karinės-čekistinės operacijos akte pažymėta, kad operacija vykdavo remiantis agentūros pranešimais. 1948 11 23 agentūriniame pranešime Rokiškio apskrities MGB skyriui agentas “Maskva” labai detaliai aprašo partizanų A.Kalpoko ir S.Juknevičiaus paėmimą Baublių kaime. Iš pranešimo matyti, kad agentas aplanko net 7 partizanų ryšininkus ir išklausinėja, ką žino apie įvykį Baublių kaime. Ryšininkai viską, ką žino, papasakoja agentui “Maskvai”, nes jį laiko partizanu ir dar savo kaimo žmogumi. Be to, agentas teiraujasi, ar dažnai juos aplanko partizanai, ką jie kalba ryšininkams. Iš ryšininkės G.D. “Maskva” sužino, kad pas gimines slapstosi jos brolis, grįžęs iš lagerio. Iš ryšininkės B. – ką rašo iš lagerio jos pažįstamas V.I. apie kitus kaimynus, išdavusius partizanus ir t.t. Agentas, veikiantis partizanų gretose, taip pat rizikuodavo, pavyzdžiui, galėjo patekti į stribų ar kareivių pasalas.

2000-tųjų metų rugsėjo 16 dieną sukako 100 metų, kai gimė Pranas Daunys. Apie jį jau sklinda legendos. Tokį legendinį pasakojimą atsiuntė redakcijai Kazimieras Skebėra. Šį pasakojimą ir spausdiname, praleidę pradžioje keliolika sakinių ir netaisę muzikos kūrinių pavadinimų nei jų autorių. Žmonių pavardės pasakojime išspausdintos taip, kaip buvo parašyta Kazimiero Skebėros. Grįžęs iš kariuomenės, truputį mamos ir šeimos globoje pailsėjęs, nuėjau į Širvintų partizanų grupę, kuri buvo nuo mano tėviškės per 10 kilometrų. Ten suradau per 40-50 tokių pat kaip aš jaunų vyrų, tik dar labiau pritvinkusių kovoti su nebaigtais išnaikinti priešais. Greit prie tos grupės pripratau: mes buvome jauni, vedini begalinės meilės savam kraštui, savai Tėvynei ir gal net savo gimtajam sodžiui. Tada Širvintų miestelis, kuris ilgas kaip žarna nusitiesęs per 3 kilometrus nuo Širvintos upelio, buvo ramus, kaip ir visi Lietuvos kaimai. Aš čia neverksiu dėl mūsų tautai praeity padarytų skriaudų ir net dėl begalinio sopulio, tik tegul leista mums bus prisiminti, kad 1918 metais, po ilgų okupacijos vargų, atgimus Lietuvai, tuoj pat prisistatė drakoniškas lenkų erelis draskyti ir plėšyti tai, kas mums brangiausia, – laisvę ir mūsų tautos nepriklausomybę. Mūsų partizanų grupės vadovybė pasirūpino ginklais, tokiais, kokie tuo metu, 1921 metais, buvo.

1945 m. gruodžio 1 d. Žalias Velnias (Jonas Misiūnas) išleido įsakymą Nr. 1/19, kuriuo 5-oji LLA apygarda buvo pavadinta 5-ąja LLA Didžiosios Kovos apygarda (DKA). Nuspręsta apygardoje įkurti keturias partizanų rinktines -“A”, “B”, “C”, ir “D”. Rinktinė suskirstoma į batalionus, kuopas, būrius ir skyrius. Jos štabą sudaro vadas, jo adjutantas, vado pavaduotojas, finansų, ginkluotės, žvalgybos, administracinio, sanitarinio skyrių viršininkai ir aptarnaujantis personalas. Šis Žalio Velnio įsakymas nebuvo įvykdytas iki galo. Sukurtos ne keturios, o tik dvi rinktinės, pavadintos “A” ir “B”. “A” rinktinės partizanai daugiausia veikė Trakų apskrityje, “B” rinktinės partizanai-Ukmergės apskrityje. Jonas Misiūnas tikriausiai siekė įkurti “C” ir “D” rinktines Švenčionių ir Utenos apskrityse, bet, žuvus Tigro rinktinės vadui ir sunaikinus rinktinės štabą, ryšiai su Švenčionių apskrities partizanais nutrūko. Kaip minėta, 1945 m. sausio-vasario mėnesiais buvo sunaikintas LLA Vilniaus apygardos štabas. Balandžio 13 d. žuvo šio štabo narys M. Kareckas-Serbentas. Tada niekas negalėjo įsivaizduoti, kad nuo sausio mėnesio J. Markulis-Kudirka tarnauja MGB kaip agentas Ąžuolas. 1944 m. pabaigoje — 1945 m. pradžioje Kudirka dirbo Vilniaus apygardos štabo spaudos ir propogandos skyriuje.

Pažvelkim į pradžių pradžią, kada iškilo neišvengiama būtinybė vienytis ir vieniems kitus remti. Su Juozapo Fričo vardu, asmenybe ir veikla neatskiriamai susijęs ir Juozo Streikaus partizaninės kovos kelias. 1944 m. gruodžio 25 d. po garsių Antazavės šilo kautynių, Antanas Streikus (Juozo ir Izidoriaus tėvas) ir Kazys Ramanauskas su partizanų būriais, kuriuose buvo apie 100 vyrų, persikėlė į Latvijos miškus. Galima neabejoti, jog tada susitiko su Latvijos partizanais ir kurį laiką jų globojami slėpėsi. 1945 m. birželio 7 d. Antano Streikaus, Balio Pupeikio, Kazio Ramanausko ir Mykolo Kazano vyrai (jų buvo 85) susitiko su rusų kariuomene ir stribais: kautynės įvyko netoli Ziranjų, Kudrų miške. Po kautynių partizanai patraukė į Agurkiškio mišką. Tačiau kitą dieną, birželio 8-ąją, enkavėdistų kariuomenės dalinys sulaukė pastiprinimo ir įvyko dar vienos kautynės. Mūšis truko visą dieną, iki vėlyvo vakaro. Sulaukę nakties, partizanai sėkmingai pasitraukė į Latviją, į Raudinės miškus, kad kurį laiką po kautynių būtų lengviau slapstytis. M.Kazanas, atsiskyręs nuo gausaus partizanų būrio, su savo vyrais pasitraukė kitu keliu. 1945 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos ir Latvijos pasienyje, Raudinės miške, su okupantų kariuomene įvyko dar vienos didžiulės kautynės. Buvo sunkiai sužeistas A.Streikus. Įsakęs partizanams veržtis iš apsupties ir pats likęs juos dengti, žuvo mūšyje kartu su dar trylika vyrų. Būriui ėmėsi vadovauti A.Streikaus sūnus Juozas. Po mūšio partizanai išsisklaidė mažesniais būreliais.