Geologija

Nekenksmingas radioaktyvių ir kitų aplinkai pavojingų medžiagų saugojimas yra išskirtinis šiandienos ir artimiausios ateities uždavinys. Yra būtina surasti priimtinus sprendimus užtikrinant saugų šių atliekų tvarkymą. Galutinis radioaktyvių atliekų saugojimas (laidojimas) yra neišvengiamas bet kurioje jų tvarkymo koncepcijoje. Pastaruosius tris dešimtmečius, kai veikiant atominės energijos reaktoriams, ėmė kauptis vis didesni radioaktyvių atliekų kiekiai, visame pasaulyje pradėtos kurti įvairios jų tvarkymo valstybinės programos. Šiuo metu pastaroji problema yra aktuali ir Lietuvoje. Jos sprendimas yra ilgalaikis, trunkantis keletą dešimtmečių, ir didelių lėšų reikalaujantis uždavinys.

Programoje numatyta detaliai ištirti uosto žemės ir akvatorijos geologinę ir hidrogeologinę sandarą, ir jos ypatumus, kurie yra svarbūs uosto plėtrai, hidrotechnikos statinių projektavimui ir statybai bei uosto eksploatacinės saugos užtikrinimui. Klaipėdos uosto akvatorijos ir krantinių teritorijos geologinė sandara labai sudėtinga. Gilinant akvatoriją gali būti pasiekti spūdiniai vandeningi sluoksniai ir prasidėti sufozija – smulkių grunto dalelių išnešimas, smegduobių formavimasis, povandeninių šlaitų deformacijos, gruntų nusėdimai ir kt. Nepageidaujamų pasekmių galima išvengti turint patikimus tyrimų duomenis ir numatant prevencines priemones. Specialistai pripažįsta, kad iki šiol informacija apie uosto geologinę sandarą yra fragmentiška ir nepakankama.

Nustatyta, kad tirto ploto dirvožemiai, lyginant su visos Lietuvos dirvožemiais, žymiai turtingesni dauguma elementų, o vanadžiu – net 1,5 karto, mažiau yra tik fosforo, mangano ir švino. Itin “turtingi” mikroelementais yra molio dirvožemiai, susiformavę ant limnoglacialinių prieledyninių baseinų nuogulų. Linkuvos kalvagūbrio bei Joniškėlio ir Pasvalio–Vaškų apylinkių priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose daugiau kalcio, magnio bei stroncio. Tokie dirvožemiai yra pakankamai derlingi bei pasižymi stipriomis buferinėmis savybėmis ir yra atsparūs taršai. Net smėlio dirvožemiai, labiausiai paplitę Biržų–Vabalninko ruože, yra gerokai “turtingesni” elementais nei likusios Lietuvos teritorijos smėlio dirvožemiai.

1. V.Dvareckas, A.Gaigalas, V.Gerulaitis, R.Morkūnaitė, A.Pilipaitis. (1999) Merkio baseino reljefo kartografavimo klausimu. Lietuvos teminė kartografija atkūrus valstybingumą. Vilnius, 1999. p. 66-78. 2. Pilipaitis A. (1999) Lietuvos teminės kartografijos vystymosi progresyvūs ir ireguliarūs aspektai. Lietuvos teminė kartografija atkūrus valstybingumą. Vilnius, 1999. p. 4-8. 3. Pilipaitis A. (2000) Geografinės aplinkos dimensija Lietuvos nacionaliniame atlase (Dimension of the geographic environment in the national atlas of Lithuania). Geografijos metraštis. 2000. T 33. P. 471-474.

Lietuvos geologijos tarnyba pateikė ataskaitą už 2001 metais atliktus darbus. Nepaisant reikšmingų datų – Tarnybos įkūrimo 60-ečio ir veiklos nepriklausomoje Lietuvoje 10-mečio, tai kartu buvo ir eiliniai, jau kelintos geologų kartos darbo metai.
Lietuvos geologijos tarnyba parengė septynis žemės gelmių naudojimą reguliuojančius teisės aktus ir norminius dokumentus. LRS priėmė naują Žemės gelmių įstatymo redakciją, taigi galima sakyti, kad žemės gelmių tyrimo ir naudojimo teisinė bazė perėjo į naują europinį lygmenį. 2001 metais išduota 30 leidimų naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Metų pabaigoje galiojančius leidimus naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes turėjo 192 įmonės, užsiimti žemės gelmių (geologiniu) tyrimu – 15.

Suintensyvėjus miško kirtimui, ypač po Septynerių metų karo (1756-1763), Kuršių nerijoje prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai. Vejas perpustė senąsias parabolines kopas, formavo naujus reljefo elementus. Tuo metu pradėjo “augti” didysis kopagūbris, kuris Kuršių nerijoje po storu smėlio sluoksniu palaidojo 14 kaimų (Naumiestį, Priedinį, Senuosius ir Naujuosius Naglius, Karvaičius, Senuosius Kuncus, Naująją Pilkopą, Senąją Nidą ir kt.). Nerija tapo atšiauriu smėlio ir vėjo kraštu. Žmogui grėsė realus pavojus, todėl jis pradėjo ieškoti būdų kaip sutramdyti smėlį. Iš pradžių gyvenvietes bandyta apsaugoti statant medinės užtvaras, tačiau tai menkai tepadėjo.

Biržų rajonui būdingi karsto reiškiniai – požeminių vandenų veikla ir tos veiklos padariniai tirpiose ir supleišėjusiose uolienose. Procesas vyksta ten, kur slūgso klintys, dolomitai, kreida, gipsas, druskos. Biržų (taip pat ir Pasvalio) rajone karsto reiškiniai paplitę devono sistemos gipsingoje Tatulos svitoje. Joje yra gipso ir dolomito uolienų du kompleksai: viršutinis – Nemunėlio sluoksniai, apatinis – Pasvalio sluoksniai. Viršutinio komplekso gipso tarpsluoksniai yra 1 -1,5 m. storio, apatinio – iki 5 m. storio. Juos skiria domerito ir molio sluoksniai, kurie su gipso kompleksais sudaro 30 – 45 metrų storymę. Gipsas slūgso po molio ir smėlio danga (jos didžiausias storis – 12 m.), kai kur – paviršiuje.

Baltijos jūra pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam apledėjimui, kai palaipsniui ištirpo milžiniškas ledynas, dengęs visą Europos žemyną. Šis procesas prasidėjo prieš 18-20 tūkst. metų. Prieš 13 tūkst. metų ledynas galutinai apleido Lietuvą. Jam tirpstant, vanduo pradėjo plūsti į Baltijos jūros dubumą. Taip susiformavo šaltas Baltijos ledyninis ežeras, kuris įvairiais laikotarpiais susijungdavo su Atlanto vandenynu. Šis ežeras egzistavo prieš 13 – 10 tūkst. metų. Kiek vėliau ledynas pasitraukė nuo vidurio Švedijos žemumos. Susiformavo protaka su Atlanto vandenynu. Vėl užslinkus ledynui, ledyninio ežero lygis pradėjo kilti, o jam pasitraukus – jis nukrito apie 40-50 metrų. Atsivėrė dideli sausumos plotai. Taip susiformavo Joldijos jūra, kuri savo pavadinimą gavo nuo joje gausiai aptinkamu moliuskų – lot.Yoldia arctica. Šios jūros krantai buvo keliasdešimt kilometrų toliau į vakarus nuo dabartinio Lietuvos pajūrio.

Suintensyvėjus miško kirtimui, ypač po Septynerių metų karo (1756-1763), Kuršių nerijoje prasidėjo erozijos ir išpustymo procesai. Vejas perpustė senąsias parabolines kopas, formavo naujus reljefo elementus. Tuo metu pradėjo “augti” didysis kopagūbris, kuris Kuršių nerijoje po storu smėlio sluoksniu palaidojo 14 kaimų (Naumiestį, Priedinį, Senuosius ir Naujuosius Naglius, Karvaičius, Senuosius Kuncus, Naująją Pilkopą, Senąją Nidą ir kt.). Nerija tapo atšiauriu smėlio ir vėjo kraštu. Žmogui grėsė realus pavojus, todėl jis pradėjo ieškoti būdų kaip sutramdyti smėlį. Iš pradžių gyvenvietes bandyta apsaugoti statant medinės užtvaras, tačiau tai menkai tepadėjo. Radikalesnių priemonių imtasi 1768 metais, kuomet Vitenbergo universiteto profesorius J.O.Titius pirmasis pasiūlo kopas apželdinti iš Danijos atvežtais kalninės pušies sodinukais.

Arustienė J., Domaševičius A., Felter A., Gawin A., Hordejuk T., Kielkiewicz B., Mitręga J., Pochla J., Valiūnas J. Groundwaters as Component of the Geopotential // Geology for Environmental Protection and Territorial Planning in the Polish-Lithuanian Cross-Border Area : Atlas. – 1:500 000 / Polish Geological Institute, Geological Survey of Lithuania, Lithuanian Institute of Geology. – Warsaw : Wydawnictwo Kartograficzne Polskiej Agencji Ekologiznej SA, 1997. – P. 21-21. Baltrūnas V. Akmens amžius Pietų Lietuvoje [Stone Age in South Lithuania] // Geologijos akiračiai. – 1997. – Nr. 1. – P. 37-39 : iliustr. – Santr. angl.