"Nuo laiko to, kai kūną aš geriau pažįstu,- Zaratustra kalbėjo vienam iš mokytinių savo, - dvasia yra man ne daugiau kaip vien tiktai dvasia; ir 'nepraeinamybė' ta visa taip pat yra tik alegorija gryniausia." "Aš šitaip jau esu tave girdėjęs kalbant,-, atsakė mokytinis jam,- be to, tu dar tada pridūrei: 'Tačiau poetai pernelyg meluoja.' Kodėl gi tu sakei, kad melo daug poetai skleidžia?" "Kodėl? - Zaratustra tą klausimą pagavo.- Tu nori sužinot kodėl? Deja, aš ne iš tų, kurį dėl jų 'kodėl' paklausti...
Ir vėl Zaratustra sugrįžo atgal į kalnus ir savos olos vienatvę ir su žmonėm jau nebendravo: jis ėmė laukti kaip sėjėjas, išbarstęs savo sėklas. Bet jo sieloj vis augo nekantrybė, ir vis labiau jisai ilgėjos tų, kuriuos jis taip mylėjo: nes daug jis jiems dar duot turėjo. O juk visų sunkiausia: iš meilės ranką ištiestą sugniaužti ir, dovanodamas kitiems, pats gėdos jausmo neprarasti. Taip slinko jam vienatvėj ir mėnesiai, ir metai, o išmintis jo augo ir didėjo, ir net gausa sava jam skausmą...
Iš viso to, kas parašyta, patinka man tik tai, ką rašo autorius krauju savuoju. Rašyki tad krauju, ir tu patirsi, kad kraujas - tai dvasia grynoji. Nelengva kraują svetimą suprasti: aš niekinu tuos skaitančius dykūnus. Skaitytoją pažint kam teko, tas nieko jam daugiau nedaro. Dar šimtas metų tų skaitovų - ir jau pati dvasia pradės smirdėti. O kad dabar skaityt išmokti kiekvienas gali, ilgam ne vien tik rašymą sudergs, bet pražudys ir mąstymą taipogi. Dvasia kadaise Dievas buvo, vėliau ji žmogumi pavirto, o...
Kas yra kilmingumas? Ką mums šiandien reiškia žodis "kilmingas"? Kuo išsiduoda kilmingas žmogus, pagal kokius požymius jį galima atpažinti po šiuo sunkiu apniūkusiu prasidedančio prastuomenės viešpatavimo dangumi, kai viskas praranda skaidrumą ir virsta kažkuo panašiu į šviną? - Šiais požymiais negali būti poelgiai, nes jie visada yra daugiareikšmiai, neįžvelgiami,- jais negali būti ir "kūriniai". Tarp menininkų ir mokslininkų šiandien randame pakankamai tokių, kurių kūriniai išduoda, kad jie labai trokšta kilmingumo: bet šis kilmingumo poreikis iš esmės skiriasi nuo pačios kilmingos sielos poreikių ir...
Klysti sprendžiant pamatinę "vyro ir moters" problemą, neigti egzistuojantį tarp jų didžiausią antagonizmą ir amžinos įtampos būtinybę, svajoti galbūt apie lygias teises, tokį patį auklėjimą, pretenzijas ir pareigas,- tai tipiškas lėkštos galvos požymis, ir mąstytojas, lėkštai mąstantis apie šiuos pavojingus dalykus,- instinktyviai lėkštai! - yra įtartinas, dar daugiau, atspėtas, atskleistas; tikriausiai ir aiškindamas kitus pamatinius gyvenimo, taip pat ir būsimo gyvenimo klausimus, jis pasirodys esąs "trumparegis", nesugebantis įsiskverbti į jokią gelmę. Priešingai, žmogus, turintis gilų protą, gilius troškimus ir pasižymintis didžiu geranoriškumu,...
Visos šios moralės, kurios kreipiasi į atskirą asmenį atseit vardan jo "laimės",- kas jos, jei ne rekomendacijos, kaip elgtis atsižvelgiant į jam nuo jo paties gresiančio pavojaus dydį, tai receptai prieš jo aistras, jo gerus ir blogus polinkius, susijusius su galios valia ir noru atrodyti šeimininku; tai mažos ir didelės gudrybės bei suktybės, persmelktos slogaus ir priplėkusio senų naminių priemonių ir senučių išminties kvapo. Visos jos turi keistas, įmantrias formas ir yra neprotingos - kadangi kreipiasi į visus, kadangi apibendrina ten, kur apibendrinti...
Kad ir kokios filosofinės pozicijos šiandien laikytumės, kiekvienu atveju matyti pasaulio, kuriame mes manome gyveną, klaidingumas, ir tai yra tikriausia ir tvirčiausia, ką mūsų akys dar gali įžvelgti. Šiam faktui patvirtinti mes randame vis naujų argumentų, ir tai galėtų sugundyti mus pradėti spėlioti apie ištakas apgaulės, slypinčios "daiktų esmės" principe. Bet tas, kas dėl pasaulio melagingumo kaltina mūsų mąstymą, taigi "dvasią",- garbinga išeitis, kurios sąmoningai ar nesąmoningai griebiasi kiekvienas advocatus dei,- tas, kas galvoja, jog pasaulį kartu su erdve, laiku, forma, judėjimu klaidingai...
Hildė tarsi augte priaugo prie lovos. Jautė, kad rankos nutirpo, o pirštai, laikę didįjį aplanką, ėmė virpėti. Buvo beveik vienuolika. Hildė skaitė jau daugiau kaip dvi valandas. Retkarčiais pakeldavo akis ir garsiai nusijuokdavo, o kartais nusisukdavo ir suinkšdavo. Gerai, kad namuose nieko daugiau nebuvo. Apie ką tik ji per tas porą valandų neskaitė! Iš pradžių Sofija bandė atkreipti majoro dėmesį, eidama namo iš Majoro trobelės. Galiausiai įsilipo į medį, o iš Libano kaip angelas angelas globėjas atskrido žąsinas Martynas....
Gegužės 31-oji buvo ketvirtadienis. Sofija atkentėjo paskutines pamokas mokykloje. Nuo filosofijos kurso pradžios jai ėmė geriau sektis kai kurie mokslai. Daugumos dalykų ji visada svyruodavo tarp ketverto ir penketo, tačiau pastaraisiais mėnesiais už visuomenės mokslo kontrolinį ir rašinį, kurį reikėjo parašyti namuose, ji gavo tvirtą penketą. Su matematika buvo kiek prasčiau. Per paskutinę pamoką jie vėl gavo parašyti rašinėlį. Sofija pasirinko temą "Žmogus ir technika". Ji parašė apie Renesansą ir mokslo suklestėjimą, apie naują požiūrį į gamtą ir Frensį Bekoną, kuris pasakęs, jog...
Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus. Joruna pasakė, kad žmonių smegenys - kaip sudėtingas kompiuteris. Sofija nenorėjo pritarti. Žmogus juk - Šis tas daugiau nei mašina? Prie didžiosios maisto parduotuvės mergaitės išsiskyrė. Sofija gyveno ilgo privačių namų kvartalo gale. Iki mokyklos jai buvo dvigubai toliau negu Jorunai, Galėjai pamanyti, kad Sofijos namas stovi pasaulio krašte, nes už jos sodo niekas nebegyveno. Ten buvo tankus miškas. Sofija įsuko į KIėverveieną. Pačiame gale gatvė darė staigų...
