Filosofija

XX amžiaus kultūra – tai žinojimu besiremianti kultūra, ir daugelio įsitikinimu ji negali taikstytis su tikėjimu, skelbiančiu visai kitas tiesas. Tiesa yra viena, sako neotomistai, ir ta tiesa yra Dievas, absoliutas. Daug yra tik šitos tiesos siekimo būdų, o svarbiausi iš jų: mokslas, filosofija ir teologija. Mokslas yra pradinė absoliuto pažinimo forma, fiksuojanti reiškinius ir nustatanti jų santykius. Už tų santykių yra bendresni, aukštesni šių reiškinių ryšiai, kurie mokslui nebeprieinami, juos gali suvokti tik filosofinis protas ir nustatyti spekuliatyvius mąstymas. Filosofija tyrinėja daiktų ryšių ryšius, jų priežasčių priežastis, ieškodama pirminės priežasties, absoliuto. Filosofija nepajėgia suprasti, kas jis; ji gali padėti išeiti į absoliutą. Koks yra Dievas – jau teologijos reikalas. Tiesą sakant, ir teologija apie Dievą kalba analogijomis, tačiau ir tokia ji, anot neotomistų, yra mokslų mokslas, nes apie aukščiausiąją būtį kalba vis dėlto su loginei analizei privalomu ir įmanomu griežtumu.

Ankstyvuose savo kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau jis perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos. Lietuvių tautos likimas jau neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir religija. Vydūnas į Lietuvą žvelgė per jos kovas su kryžiuočiais, kovos su krikščionybe istoriją, atskleisdamas kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą. Anot mąstytojo krikščionybė yra visiškai svetima lietuviams. Visa lietuvių tautos stiprybė glūdėjo senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustoję būti savimi. Senosios religijos atgimime Vydūnas matė ir liet. tautos dvasinį atgimimą. Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinka lietuvių būdo. Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Dažnai šalyje viešpatavo okupantai, bet indų kultūra neišnyko. Vydūnas manė, jog išsaugoti kultūrą indams padėjo jų filosofija ir religija. Vydūnas lygino lietuvius ir indus. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė.

Sokratas (470/469-399 m. pr. m. e.) iškyla Atėnų klestėjimo metais. Savo filosofines pažiūras dėsto ir tironų ir demokratijos laikais, tačiau neįtinka dėl taiklios kritikos nei vienos valdymo formos patriarchams, kas vėliau ir sąlygoja jo pasmerkimą myriop. Po Periklio mirties Atėnus užgriūva daug nelaimių. Daugelis nelaimių priežastimi laiko dievų rūstybę, tačiau Sokratas priešindamasis visuotinei nuomonei teigia, kad visų negandų šaltinis yra ne kas kita, kaip nekompetentingų asmenų valdymas. Filosofas teigia, kad išmanymas vienoje srityje dar nelaiduoja gerų rezultatų valstybės valdyme. Visų pirma pažink save,ir žinok kaip elgsies konkrečioje situacijoje ir tik po to stenkis pažinti kitus. Bet koks tvirtinimas, kad jau turi tam tikrų žinių yra ribotas. Sokratas stengiasi visapusiškai nagrinėti žmonių tarpusavio elgesio motyvus. Jis nebuvo ateistas, dievus traktavo kaip dvasines būtybes. Sokrato filosofijoje labai jaučiama skepticizmo įtaka, dėl to kai kas nori priskirti jį prie sofistų.

Kas tu esi? Kas esi TU, kaip sąmoninga būtybė? Galbūt tu niekada neuždavei sau šio klausimo? Galbūt tu įsitikinęs, kad žinai atsakymą? Arba tu manai, kad tokiais klausimais tegul užsiima įvairūs mokslininkai ir filosofai, tačiau tavęs jie neliečia? Deja, taip nėra. Jei tu nežinai, kas tu esi, tu praleisi visą savo gyvenimą tarytum sapno būsenoje, klaidingai tapatindamas save su kažkuo, kas tu iš tikrųjų nesi. Remdamasis šiuo klaidingu tapatinimu, tu atitinkamai suvoksi savo gyvenimo tikslus ir apskritai visą savo egzistencijos prasmę. Pagal šiuos tikslus tu spręsi ar darai “pažangą”, ar tavo gyvenimas “sėkmingas”. Šioje iliuzijoje tave rems ir į ją vis giliau gramzdins daugybė kitų “sapnuotojų” aplink tave, kol galų gale prieš mirtį (o galbūt ir anksčiau) viskas pavirs tikru košmaru.

– Aš kalbėjau apie vokiečių dvasią: kad ji tapo šiurkštesnė, kad ji sulėkštėjo. Ar to pakanka? – Iš esmės mane baimina visai kas kita: kaip vis labiau regresuoja vokiška rimtis, vokiškas gilumas, vokiška aistra dvasios dalykams. Pasikeitė ne tik intelektualumas, bet ir patosas. – Tai šen, tai ten aš užsimenu apie vokiečių universitetus: kokia atmosfera viešpatauja tarp mokslininkų, koks tuščias, koks savimi patenkintas ir tingus dvasingumas! Būtų visiškas nesusipratimas man priminti vokiečių mokslą – be to, tai būtų įrodymas, kad tas žmogus neperskaitė nė vieno mano parašyto žodžio. Jau septyniolika metų aš atkakliai stengiuosi parodyti, kokią nudvasinančią įtaką daro mūsų dienų mokslinė veikla. Žiauri vergija, kuriai kiekvieną pasmerkia milžiniškas mokslų masyvas, pirmiausia lemia tai, kad pilnatviškos, turtingos, gilios natūros negali rasti joms tinkamo auklėjimo ir auklėtojo.

Visais laikais išminčiai apie gyvenimą sprendė vienodai: jis nieko nevertas… Visada ir visur iš jų lūpų skambėjo tas pats garsas – kupinas dvejonės, melancholijos, gyvenimo nuovargio, šleikštulio gyvenimo akivaizdoje. Net Sokratas mirdamas pasakė: “Gyventi – vadinasi, ilgai sirgti: dieviškajam Asklepijui aš skolingas gaidį.” Net Sokratas persisotino gyvenimu. Ką tai įrodo? Į ką tai nurodo? – Kadaise buvo pasakyta (ak, tai buvo pasakyta ir pakankamai garsiai, ir anksčiau už visus mūsų pesimistus!): “Šiaip ar taip, čia kažkas teisinga! Consensus sapientium įrodo tiesą.” – Ar ir šiandien mes šnekėsime taip pat? Ar galime taip šnekėti? “Šiaip ar taip, čia turi būti kažkas liguista”,- štai ką mes atsakome. Į šiuos visų laikų išminčius pirma dera pažvelgti iš arti! Ar tik jie visi nelabai tvirtai laikėsi ant kojų, vėlavo, svirduliavo, nebuvo decadents? Ar šios žemės išmintis nėra varnas, kurį sužadina vos juntamas dvėselienos kvapas?..

Bet čia, litanijos šioj vietoj, Zaratustra valdytis jau nebeįstengė, pats dar garsiau nei asilas sušuko T-I-A-A-A-I-P ir puolė į savų svečių, išėjusių iš proto, būrį. “Ką jūs čia darote, o, žmonės? – sušuko jis, nuo žemės keldamas visus, kas klūpodami meldės.- O varge, jei kas kitas – ne aš, Zaratustra – jus čia matytų: Kiekvienas pamanytų, kad jūs tikėjimu savu naujuoju pikčiausiais Dievo niekintojais tapot arba kvailiausiais iš visų senų bobučių! Ir net tu pats, o popiežiau senasis, kaip tu suderini savy dalyką tokį, jog šitaip asilą kaip Dievą čia garbinti pradėjai?”- “O, Zaratustra,- popiežius atsakė,- atleiski man, bet dieviškuos dalykuos daugiau esu nei tu išprusęs. Ir taip yra teisinga. Verčiau jau šitaip Dievą melsti, šitam pavidale jį garbint nei be pavidalo iš viso! Tu apmąstyki mintį šitą, bičiuli mano prakilnusis: ir tu suvoksi greitai, jog išmintis gili čia slypi.

Ir kitą dieną vėl sėdėjo Zaratustra prieš olą savo ant to paties akmens, o gyvuliai jo po pasaulį bastės, kad naujo maisto jam parneštų,- taip pat jis laukė ir medaus, nes senąjį iki kruopelės paskutinės jau išdalinęs ir iššvaistęs buvo. Ir kai jis taip sėdėjo ir pagaliu šešėlį savo ant žemės piešė, paskendęs mintyse – tiesa, nemąstė jis apie save ir nei apie šešėlį savo,- staiga jis smarkiai išsigando ir visas susigūžė: šalia šešėlio savo išvydo dar šešėlį kitą. Ir kai jis greit pašokęs atsigrįžo, pamatė stovint aiškiaregį, kurį kadais prie savo stalo maistu ir gėrimu sušelpęs buvo, tą didžio nuovargio skelbėją, kurs štai kaip mokė: “Juk viskas – visiškai vis tiek, neverta niekas nieko, pasaulis – be prasmės, žinojimas tik smaugia.” Bet žynio veidas nuo to laiko jau pasikeitęs buvo; ir kai Zaratustra jam į akis vėl žvelgė, suspaudė baimė širdį jam jau antrą kartą: blogų daugybė pranašysčių ir pelenų spalvos žaibų zigzagų į veidą šitą buvo įsirėžę.

Kai tarp jūreivių gandas sklisti ėmė, jog jų laivan Zaratustra įsėdęs – nes dar su juo į laivą įlipęs buvo kitas vyras, kurs iš salų palaimos drauge su juo keliavo,- visus smalsumas apėmė didžiulis ir įtemptas laukimas. Bet dvi dienas Zaratustra tylėjo ir buvo šaltas ir bežadis, nes liūdesys kankino, todėl jis ignoravo ir klausimus, ir žvilgsnius. Tik vakarą dienos antrosios jis vėl girdėti ėmė, nors vis dar nieko nekalbėjo: nes daug nepaprasta ir pavojinga papasakot galėjo, kas plaukė iš labai toli ir dar toliau pasaulin veržės. Labai jau mėgo tuos Zaratustra, kurie toli keliauja ir be pavojų kam gyvent nemiela. Ir kolei klaUsė jis kitų, pačiam liežuvis atsirišo, širdy ledai ištirpo – ir šitaip štai prakalbo: Aš jums, ieškotojai drąsuoliai, mėgintojai ir tie, kas burėmis klastingom į siaučiančias marias ir jūras kada išplaukę buvot,- aš jums, kas nuo mįslių apsvaigę esat, kas prieblandas taip gerbiat, kurių sielas su dūdele į vilkduobę kiekvieną įviliosi.