Kategorija: Filosofija

„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Jutiminė ir racionalioji sąmonė

Pojūčiai atsiranda dėl objektyvaus pasaulio daiktų poveikio žmogaus jutimo organams. Pojūčių tipų tiek, kiek žmogus turi jutimo organų, t.y. penki. Vadinasi galima kalbėti apie regos, klausos, lietimo, uoslės ir skonio pojūčius. Pojūčių rūšių žymiai daugiau, nei jų tipų. Pvz., lietimo pojūčiai gali būti odos lietimo (daktiliniai), temperatūros, skausmo, raumenų-sąnarių ir kitokie. Pojūčiai fiksuoja atskiras daiktų savybes ir sudaro medžiagą, iš kurios gimsta suvokimai, atspindintys objektų vientisumą. Pojūčiai žymiai didesniu mastu lemiami žmogaus organizmo biologinių faktorių, negu suvokimai. Skirtingai nuo pojūčių, suvokimai žymiai daugiau...

„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Kalba ir mąstymas

Kalbos ir minties, taip pat jų abiejų santykio su tikrove problema labai sena, iškilusi gerokai anksčiau, nei atsirado pirmieji filosofai ir lingvistai. Dabar kalbama, kad svarbiausioji kalbos funkcija yra komunikacinė, kad kalba yra bendravimo ir minties reiškimo priemonė. Visa tai, žinoma, taip. Bet praleista svarbiausia - kalbos ontologiškumas: ji yra būties organiškoji dalis ir glaudžiai susijusi su visa būtimi. Biblijos Adomas davė vardus gyvūnams ne savavališkai, o pagal jų (vardų ir gyvūnų) esmę. Tai reiškia, kad žodžio ryšys su objekto esme ne sąlyginis...

„Filosofijos pagrindai“ III. Sąmonės problema. Sąmonė ir tikrovė

Klausimą apie sąmonės ir tikrovės santykį skirtingai sprendžia įvairios filosofijos kryptys. Labiausiai paplitęs - gnoseologinis dualizmas. Jo klasikines pozicijas suformulavo Marksas. Materija ir sąmonė laikomos gnoseologinėmis priešybėmis. Materija yra objektyvioji tikrovė, kuri egzistuoja už ir nepriklausomai nuo sąmonės, kuri laikoma subjektyviąja realybe. Tai apibendrina principas „materija pirminė, sąmonė antrinė". Šitas principas turi dar vieną prasmę: sąmonė yra materijos savybė ir atvaizdas. Visos šios charakteristikos sudaro gnoseologinio dualizmo turinį, mūsų atveju - materialistinio pobūdžio. Viskas čia suvedama į nesudėtingą idėją: materija materiali, o sąmonė...

„Filosofijos pagrindai II“ I. VISUOMENINIS PAŽINIMAS IR VISUOMENINĖ BŪTIS

Istorinė sąmonė jokiu būdu žmogui nėra įgimta. Žmogus gali būti tiesiog abejingas istorijai ir istoriškam tikrovės suvokimui. Toks suvokimas vadinamas aistorišku. Senovės graikai buvo įstabiai abejingi visa kam istoriškam. Jiems tiesiog į galvą negalėjo ateiti mintis užsiimti archeologiniais kasinėjimais arba senų monetų kolekcionavimu. Tarp kitko, pirmuoju senų monetų kolekcionieriumi buvo italų poetas F. Petrarka (1304 - 1374). Herodotas (485 m. pab. - 425 m. pr. Kr.), kurį dažnai vadina „istorijos tėvu", iš tikrųjų buvo įdomių ir linksmų istorijų, kurias jis girdėjo iš tų...

„Filosofijos pagrindai II“ Istorizmas, pseudoistorizmas ir antiistorizmas

Iki šiol aš kalbėjau apie istorišką suvokimą, neišskirdamas istorizmo ir istoricizmo. Pirmą kartą konceptualinius skirtumus tarp jų išskyrė Karlas Poperis (gimęs 1902 m.) 1935 - 1936 metais. Vėliau, 1944 - 1945 metais išėjo žurnalinis jo knygos „Istoricizmo skurdumas" variantas, kuriame dviejų tipų diachroninis suvokimas, įsisavinančio laikiną visuomeninio gyvenimo dimensiją, kurio idėja buvo visapusiškai aptarta. Poperio manymu, istorikas domisi pavieniais įvykiais, o ne dėsniais ar apibendrinimais, kas būdinga istoricistui. Esminis istoricizmo uždavinys - ateities įvykių prognozavimas, pagrįstas istorijos dėsnių žinojimu. Istoricizmas remiasi istorinio vystymosi...

„Filosofijos pagrindai II“ Evoliucija ir raida. Kultūra

Kur kas rimtesnę ir svarbesnę visuomeninės būties koncepciją sukūrė K. Marxas. Jo manymu, visuomeninė būtis yra materialinis visuomenės pagrindas. Gamindami materialinius produktus, žmonės reprodukuoja save kaip socialines esybes, t.y. gamyba - tai ne tik materialinių gėrybių gamyba, bet ir socialinių individų. Visuomeninė būtis priskiria sau ir transformuotą prigimtinę būtį, t.y. geografinę aplinką ir liaudies apgyvendinimą. Visuomeninės būties esmė, anot Markso, sudaryta iš gamybos būdo, esančio našumo jėgos ir gamybinių santykių vienybe. Našumo jėgos - tai visų pirma žmonės, realizuojantys gamybos priemones, kurios taip...

„Filosofijos pagrindai II“ Politika ir teisė

Dorovingumas ir moralė ne vieninteliai socialinio ir tarpasmeninio žmonių elgesio reguliatoriai. Egzistuoja dar ir teisė - socialinių normų ir santykių (saugomų valstybės jėgos struktūrų, jos armijos, policijos ir teismų) sistema. Būtent valstybė užtikrina būtiną teisinių normų pobūdį, versdama jį juridiniu. Teisė reguliuoja pagrindines visuomeninio gyvenimo sritis. Civilinė ir darbo teisė reguliuoja tarpasmeninius ir tarpgrupinius santykius. Teisė kaip ir žmonių santykiai su darbdaviais ir valstybe, ekonominėje srityje, socialiniame ir politiniame gyvenime. Be to, teisė užtikrina savo asmeninių normų laikymąsi baudžiamosios ir procesinės teisės pagalba....

„Filosofijos pagrindai II“ Demokratija

Demokratija - visai ne naujas reiškinys, ji egzistuoja nuo senovės laikų. Ji atsirado Atėnuose - vergvaldiškoj visuomenėj. Atėnų demokratija buvo tiesiogine ta prasme, kad aukščiausia valdžia priklausė liaudies susirinkimui, Atėnų piliečiams, susirinkdavusiems centrinėje Atėnų aikštėje. Jų buvo 5 - 6 tūkstančiai iš 30 - 40 tūkstančių Atėnų gyventojų. Dalyvavimo liaudies susirinkimuose teisė priklausė laisviems vyrams. Vergai, vaikai ir moterys neturėjo šios teisės. Liaudies susirinkimas galėjo būti įstatymų leidžiamuoju, t.y. priiminėti įstatymus. Bet ir ne tik. Jis priimdavo sprendimus, privalomus vykdyti. Analogiška valdžios struktūra...

„Filosofijos pagrindai II“ Dorovinė sąmonė

Visuomeninis sąmonė turi daugybę formų, kurių egzistavimą nustato jų objektas, o taip pat požiūriu į socialinę tikrovę. Toliau aš ketinu aptarti esmines, mano manymu, visuomeninės sąmonės formas: dorovinę, estetinę ir socialiai-politinę sąmonę. Kitos formos vienokiame ar kitokiame lygyje išsivysto iš pagrindinių, o todėl gali būti gvildenamos pagrindinių ribose. Toks, pavyzdžiui, yra teisinė sąmonė, priklausanti socialiai-politinei sričiai. Religinė sąmonė pernelyg fundamentali, kad ją aptarinėtume kartu su kitomis formomis. Štai kodėl ji buvo aptarta skyriuje „Filosofija ir religija" (žr. „Filosofijos pagrindai", 1 d.). Dorovinės sąmonės...

„Filosofijos pagrindai II“ Estetinis suvokimas ir menas

Estetinis suvokimas yra vertybinis, aksiologinis, kuris mąsto vertybėmis, pavaldžiomis grožio idealui (aukščiausiai vertybei), t.y. puikumui. Grožis yra tradicinis triados - tiesos, gėrio ir grožio komponentas. Triados komponentai - ne objektai, o pažinimo (tiesa), dorovingumo ( gėris) ir meno (grožis) funkcijos. Jeigu hipostazuotume šias funkcijas, t.y. paverstume jas abstrakčiais objektais, neprieinamais jausminiam įsisavinimui, tai gautume tiesą, gėrį ir grožį. Tai kažkas panašaus į platonišku eidosus. Aišku, kad estetinį statusą turėjo tik grožis. Tačiau tiesa ir gėris taip pat neša estetinę naštą. Pavyzdžiui, grakščios ir...