Filosofija

Rašyti apie Augustiną ir jo kūrinius visuomet labai sunku, nes apie tai jis pats yra daug ir iškalbingai pasakojęs savo veikaluose, ypač “Išpažinimuose” ir “Pataisymuose”. Sunku ir dėl to, kad veik neįmanoma prilygti Augustino raštų įtaigai, dėstomos minties aiškumui bei kalbos grožiui. Tačiau sunkiausia tai, kad, pradėjus kalbėti apie Augustiną, neišvengiamai tenka paliesti labai daug dalykų. Jis pats drąsiai imdavosi vis naujų klausimų, keitėsi, brendo ir augo nepaprastai greitai. Augustinas ieškojo ir rado, beldėsi, ir jam buvo atidaryta. Sąžininga šio giliai į save pasinėrusio žmogaus svarstymų kelionė paliko daugybę ženklų – kūrinių, labai įvairių ir skirtingų. Atrodytų, kas bendra tarp pirmųjų Kasiciake (Cassiciacum) parašytų kartais paviršutiniškų, nesklandžių, dirbtinokų filosofinių dialogų “Prieš akademikus”, “Apie palaimingą gyvenimą”, “Apie tvarką” ar “Pokalbiai su savimi” ir tokių Hipone (Hippo) pražydusių mąstymo šedevrų, kaip “Išpažinimai”, “Apie Trejybę”, “Pradžios knygos tiesioginės prasmės paaiškinimai” ar “Dievo valstybė”? Lyg ir nieko. Išskyrus Augustiną kiaurai užvaldžiusį troškimą, tikrą visa įveikiančią filosofo aistrą pažinti save ir Dievą.

– Kokia galėtų būti vokiečių dvasia; daug kas melancholiškai mąstė apie tai! Tačiau ši tauta pati save kvailino beveik visą tūkstantmetį: niekur nebuvo taip piktnaudžiaujama dviem didžiausiais europietiškais narkotikais – alkoholiu ir krikščionybe. Pastaruoju metu atsirado dar ir trečias, kuris jau pats vienas gali paralyžiuoti visokį subtilų ir drąsų dvasios judrumą. Tai muzika, mūsų bukinanti ir buka vokiečių muzika.- Kiek daug vokiškame intelekte niauraus sunkio, raišumo, skystumo, mieguistumo, kiek daug alaus! Kaip apskritai įmanoma, kad jaunuoliai, paskyrę savo gyvenimą dvasiniams tikslams, neturi svarbiausio dvasingumo, dvasios savisaugos instinkto – ir geria alų?.. Tarp mokslus einančio jaunimo paplitęs alkoholizmas galbūt nėra problema mokslingumo požiūriu – žmogus be dvasios gali būti net didelis mokslininkas,- tačiau bet kuriuo kitu požiūriu tai yra problema.- Kur tik nerasi jo, to romaus išsigimimo, kurį dvasioje sukelia alus!

Dykinėjimas yra visokios psichologijos šaltinis. Kaip? O jei psichologija – našta? Net drąsiausias iš mūsų tik labai retai turi pakankamai drąsos tam, ką jis iš tikrųjų žino… Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas,- sako Aristotelis. Trūksta trečio atvejo: reikia būti ir vienu, ir kitu – filosofu… “Kiekviena tiesa yra paprasta.” – Ar tai nėra dvigubas melas? Aš noriu – kartą visiems laikams, – daug ko nežinoti. – Išmintis nustato ir pažinimo ribas. Pasinėrus į savo laukinę prigimtį, geriausiai pailsima nuo savo nenatūralumo, nuo savo dvasingumo… Kaip? Ar žmogus yra tik Dievo klaida? Ar Dievas tik žmogaus klaida? Iš gyvenimo karo mokyklos. – Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina. Padėk pats sau: tada tau padės kiekvienas. Artimo meilės principas. Jei nebūtų bijomasi savo veiksmų! Jeigu jie nebūtų paliekami likimo valiai! – Sąžinės priekaištai yra nepadorus dalykas.

Kai keliauninkas, tas šešėlis, dainuoti dainą baigė, oloj iš karto klegesys didžiulis kilo: visi, kas susirinkę buvo, vienu sykiu kalbėti ėmė, ir asilas, padrąsintas to sujudimo, taip pat tylėt nebeįstengė; tuomet Zaratustra pajuto, kad jį pasišlykštėjimas svečiais pagauna ir juos pajuokti noras kyla, nors jų linksmumas jam ir džiaugsmo teikė. Mat Zaratustrai rodės, jog tai yra pasveikimo ženklas. Tačiau vis tiek jisai laukan išsprūdo ir taip žvėrelių savo klausė: “Kur vargas jų dabar pradingo? – ir pats atsikvėpė nuo apmaudo to menko.- Čionai, kaip man atrodo, pamiršo jie nelaimės šauksmą! – Tik gaila, kad dar rėkti nepamiršo.”- Ir tuoj ausis jis užsikimšo, nes tą akimirką prie džiūgavimo triukšmo, kurį didžiųjų siekių žmonės kėlė, ir asilo keistasis T-I-A-A-A-I-P dar prisidėjo.

Ir vėl pro Zaratustros sielą vis bėgo mėnesiai ir metai, tačiau jis jų nepaisė; o per tą laiką jo galva pražilo. Ir vieną dieną, kai jisai prieš olą savo ant akmens sėdėjo ir sau ramiai į tolį žvelgė – iš čia viršum skardžių atkalnių gerai matyti jūra,- žvėreliai jo, labai jau susimąstę, aplinkui jį ratu vis suko, kol pagaliau sustojo priešais. “O, Zaratustra,- taip jie kreipės,- gal savo laimės tu dairaisi?” – “Kas man ta laimė! – jis atsakė.- Aš jau seniai jos nebetrokštu, aš siekiu savo darbo vaisių.” – “O, Zaratustra,- vėl žvėreliai tarė – tu taip kalbi lyg tas, kurs gėrio per akis turėtų. Ar tu nesijauti dabar į žydrą laimės jūrą pasinėręs?” – “Jūs pokštininkai esat,- Zaratustra su šypsena atsakė,- palyginimą jūs parinkot puikiai! Bet jūs taip pat juk žinot, kad nelengva manoji laimė,- ir ji nepanaši į tekantį šaltinį: mane ji slegia ir palikt manęs nenori, lyg koks degutas ištirpintas.”

“Į viršų krypsta jūsų akys, kai jūs iškilti trokštat. O aš žvelgiu žemyn, nes jau esu iškilęs. Ir kas iš jūsų gali drauge ir juoktis, ir iškilęs būti? Kas į aukščiausius kalnus kopia, tas juokias iš tragedijų ir dramų.” Zaratustra: Apie skaitymą ir rašymą (d. I, p. 50). Kuomet vidurnaktis atėjo, Zaratustra kelionėn leidos per kalnus ir kalnagūbrį salos, kad jau ankstyvą rytą pasiekęs kitą krantą būtų, nes ten į laivą sėst norėjo. O tam krante – ten prieplauka salos geriausia buvo, kurion ir svetimi laivai užsukt ir inkarą išmesti mėgo; ir jie paimdavo ne vieną, kas iš salų palaimingųjų į jūrą plaukt ketino. Tad kopiant jam dabar į kalną, vėl atminty iškilo daugybė vienišų klajonių iš tų laikų, kai buvo dar pradžia jaunystės,- kiek daug kalnų, kalnagūbrių, viršūnių jam pereit teko! Esu aš keliauninkas ir mėgstu kopt į kalnus,- jis mintyse sau tarė,- todėl į lygumas žiūrėt nenoriu, ir, kaip man rodosi, ilgai aš negaliu nustygti vietoj.

Pažvelk, tarantulo štai urvas! Gal patį jį išvysti nori? Štai kabo jo nupintas tinklas: palieski jį, kad suvirpėtų. O, štai jis išlenda maloniai: pasveikintas būk, vore! Ant nugaros tau juodas trikampis puikuojas, tas ženklas tavo; ir aš žinau taip pat, kas tavo sieloj glūdi. Joj tūno kerštas įsitaisęs: ir tam, kam tu įkandi, išauga šašas juodas; kerštu nuodai tavieji sielą verčia suktis! Aš lyginimu tuo į jus kreipiuosi, į jus, kas sielą suktis verčia, skelbėjai jūs lygybės! Tarantulai man esat, kerštautojai slaptieji! Bet tą slaptybę jūsų noriu dienos švieson išvilkti: todėl juokiuosi jums stačiai į veidą savu juoku aukštybių. Dėl to tampau aš jūsų tinklą, kad pyktį jūsų išviliočiau iš jūsų melo urvo, ir jūsų kerštas iš už žodžio jūsų, kuris jums “teisingumą” reiškia, tuoj pat iššoktų.

Patinka man giria, ją mėgstu. O miestuose tūnot negera: per daug tenai žmonių gašlių gyvena. Ar ne geriau jau būtų žudikui į nagus pakliūti nei į gašlios moters svajų pasaulį? Pažvelkit va į tuos štai vyrus: iš jų akių matyti – jiems žemėje visų geriausia su moterim gulėti. Jų sielos pilnos juodo purvo; ir vargas, jeigu šitas purvas nors kiek dar dvasios turi! Kad jūs bent gyvulio prilygtumėte tobulybei! Bet gyvuliui būdinga nekaltybė. Ar patariu aš jums žudyt jusles savąsias? Aš patariu tik viena – kad jūsų juslės būt nekaltos. O gal kviečiu skaistybę saugot. Vieniems jinai dorybė, tačiau daugybei ji – beveik yda didžiulė. Šita daugybė, tiesą sakant, susilaikyti geba: tačiau kalės gašlumas akim pavydo žvelgia iš visko, ką jie veikia.

Mokslų vystymasis neigiamai veikia karines savybes, o moralines – tuo labiau. Nuo pat pirmųjų mūsų gyvenimo dienų neprotingas auklėjimas miklina mūsų protą ir iškreipia mūsų nuomonę. Aš visur matau gausybę įstaigų, kuriose didelių pastangų dėka jaunimą moko visko, tik ne savo pareigas vykdyti. Jūsų vaikai nemokės gimtosios kalbos, bet užtai išmoks kitų, niekur nevartojamų kalbų; jie išmoks kurti eiles, kurias vargu ar supras patys; nesugebėdami atskirti tiesos nuo paklydimo, jie gražiais argumentais išmokys ir kitus jų neįžiūrėti; bet jie nežinos, ką reiškia žodžiai: kilnumas, teisingumas, santūrumas, žmoniškumas, drąsumas; švelnus žodis tėvynė niekada nepasieks jų ausies, o jeigu jiems bus kalbama apie dievą, tai ne tiek dėl to, kad jie jį gerbtų, kiek dėl to, kad jo bijotų.

Reikia susitaikyti su tuo, kad jeigu kokia nors tauta, kenčianti nuo nacionalinės karštligės ir politinio garbės troškimo, nori kentėti,- tai jos protą užtemdys įvairūs debesys ir ūkanos, žodžiu, ją ištiks nedideli iškvailėjimo priepuoliai: pavyzdžiui, vokiečius šiandien ištinka tai antiprancūziškas iškvailėjimas, tai antižydiškas, tai antilenkiškas, tai krikščioniškai romantiškas, tai wagneriškas, tai teutoniškas, tai prūsiškas (tik pažvelkime į šiuos vargšus istorikus, šiuos siebelius ir treitschkes ir jų tvirtai suveržtas galvas) ir visokie kitokie maži vokiečių proto ir sąžinės aptemimai. Prašau man atleisti, kad ir aš po neilgos, tačiau rizikingos viešnagės labai užkrėstoje srityje nesugebėjau visiškai išvengti tos ligos ir, sekdamas visuotiniu pavyzdžiu, ėmiau rūpintis dalykais, kurie manęs neliečia,- pirmas politinės infekcijos požymis. Pavyzdžiui, žydais – paklausykite.- Aš dar nesutikau vokiečio, kuris būtų palankus žydams; ir kad ir kaip ryžtingai atsiribotų nuo antisemitizmo visi atsargūs žmonės ir politikai, vis dėlto tas atsargumas ir politika nukreipti ne prieš patį jausmą, o tik prieš jo pavojingą nesaikingumą, ypač prieš grasias ir gėdingas to nesaikingo jausmo apraiškas – neturėkime dėl to iliuzijų.