| | | | | |

Ar yra tokia veislė jagdterjeras? Kaip jis atrodo? Koks jo ūgis?

Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras – šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis. Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę. Naudojamas medžioklėse “po žeme” (urvuose), “ant žemės” (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).

| | | | | |

Škotų terjeras

Škotų terjero tėvynė – Škotija. Apie tolimą jų praeitį tikslių žinių nėra. Yra žinoma, kad škotų terjerai šimtmečiais buvo naudojami kaip medžiokliniai šnys, o senovinėse pilyse jie buvo laikomi smulkių graužikų naikinimui. Tikslesnės žinios nuo 1833 metų. Kryptingos atrankos pradžia – Šiaurės Škotijoje, Aberdyno mieste. Škotų terjero pavadinimą šios veisės šuneliai gavo 1882 metais. Ilgainiui šios veislės šunų atsirado Europos šalyse bei Amerikoje. Dabartinis škotų terjeras yra išsaugojęs medžioklines ir sargybines savybes, vikrumą ir ištvermingumą, ištikimybę ir inteligentiškumą. Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta. Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa.

| | | | | |

Japonų chinas

Vieni šunų augintojai laiko, kad ši veislė dar VIII a. Pateko iš Kinijos į Japoniją ir greitai čia išpopuliarėjo. Japonijoje esama daug šio veislės atmainų. Kiti mano, kad ši veislė išvesta Japonijoje per daugelį metų. Į Europą (į Angliją) pirmą šuniuką 1860 metais atvežė Anglijos admirolas Peris ir jį laikė kaip brangenybę. Vėliau, Europai užmezgus prekybinius santykiussu Japonija, buvo atvežama vis daugiau šios veislės šunelių. Šimtmečiais naudojant grynaveislį veisimą, ši veislė nepakito ir šuneliai išliko tokie pat protingi, supratingi, tinkami auginti net mažiausiuose butuose. Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus. Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas. Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.

| | | | | |

Amerikiečių Koker spanielio priežiūra ir auklėjimas

Amerikiečių koker spanielis viena iš labiausiai paplitusių ir populiariausių šunų veislių daugelyje šalių. Mėgėjai įsigiję amerikiečių koker spanielio veislės šuniuką dažnai nežino nuo ko pradėti : kaip prižiūrėti, kaip auklėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas paprasta. Mažas nuostabiai dekoratyvus šuniukas tai ne rotveileris ir ne aviganis – specialaus dresavimo nė nereikia : antsnukio įsigijimas nebūtinas, stipri grandinė taip pat nereikalinga. Atrodo vaikščiok su malonumu ir džiaukis savo „stebuklu“. Bet viskas ne taip. Tam, kad išauginti amerikiečių koker spanielį tokį, kokį jūs jį sau įsivaizduojate, ir koks jis apibudinamas veislės standarte, būtina skirti laiko ir daug pastangų. ŠUKAVIMAS – Pirmiausiai apie kailį. Atrodo, kad pusantro mėnesio šuniuko nereikia nė šukuoti, bet šepetys ir šukos turi kasdiena būti jūsų rankose. Labai svarbu jau mažame amžiuje išmokyti šuniuką ramiai elgtis kai jį šukuojame. Pasiguldykite šuniuką ant kelių tada, kai jis bus prisižaidęs, pavargęs ir pradės snausti. Paglostykite pilvuką, nugarytę, aprimus šuniukui imkite šukas. Pradžioje, tai gali būti paprastos plastmasinės šukos su trumpais dantukais, vėliaus masažinės šukos, galiausiai specialus, labai švelnus, nestringantis kailyje metaliniais lenktais šereliais šepetys. Dar prireiks kelių šukų: „Grėbliai“- metalinės šukos turinčios skirtingo tankumo dantukus iš abiejų pusių, pūko pešimui- trimingavimo šukelės.

| | | | | |

Keribliuterjeras

Jų tėvynės – Airija. Keri grafystėje, pietvakarinėje salos dalyje, kerbliuterjeras arba, kaip dar vadinamas, airių mėlynasis terjeras, auginamas daugelį šimtmečių. Padėdavo ganyti bandas, saugoti namus ir vaikus. Keris – drausmingas ir drąsus, ištvermingas, stiprus, labai judrus, puikus sargas. Loja tik tada, kai gresia pavojus. Geras pagalbininkas medžiojant triušius, lapes ir kitus smulkius žverelius, noriai atneša grobį iš vandens – jis puikus plaukikas, labai mėgstantis vandenį. Keribliuterjeras būdinga melsva kailio spalva, tamsios akys, raumeningas kūnas, keista snukio išraiška. Jie gli gyventi ir mieste, ir kaime. Nepasimeta jokioje situacijoje, nieko nebijo – nei žveries, nei žmogaus, ir kartu lipšnūs, švelnus ir ištikimi tiems, kuriuos myli ir kuriais pasitiki. Jie ištvermingi, drąsūs stiprūs ir labai judrūs. Keribliuterjerai lengvai dresiruojami. Jie nepaprastai sumnūs ir įvairiomis aplinkybėmis supranta, ko iš jų reikalaujama, be to, ir patys reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi teisingai, dėmesingai ir su meile. Geromis sąlygomis gyvena ilgai ir iki senatvės lieka žaismingi bei judrūs. Aštuonerių metų keribliuterjerus sunku atskirti nuo dvejų metų. Šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje Anglijoje 192 metais. Nuo to laiko dėl savo eksterjero, ypatybių ir charakterio pasidarė populiarūs visame pasaulyje. Keribliuterjero kūnas – kvadrato formos. Galva ilga, proporcinga liemeniui, nedidelis perėjimas nuo kaktos į snukį.

| | | | | |

Berno zenenhundas

Kaip buvę aviganiai ir galvyjų varovai, Berno zenenhundai ir sendien yra uolūs, megstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai – Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Jis yra daug jaukesnis, panašus į lokį – dėl stambesnės kuno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugyją! Nereikėtu apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbinai šunys, geriausiai jaučiasi, kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas, jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės – antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti. Kadangi pastaraisiais metais ju populiarumas sparčiai didėjo, tai is nelegalių veisyklų vis daugiau pasirodydavo blogai išaukletų ir nepakankamai bendruomeniškų šunų, kurie gadino šios veislės gerą vardą. Agresyvūs Berno zenenhundų patinai gali sukelti problemų. Šveicarijos zenenhundų draugijos patvirtino šių šunų veisimo intstrukc

| | | | | |

Labradoro Retriveris

Labradoro Retriveris – tai tvirtai sudėtas, vidutinio dydžio, energingas šuo. Kūnas atletiškas, juosmuo trumpas ir tvirtas. Krūtinė apvaliais šonkauliais, plati ir gili. Tai labai aktyvus šuo, nepaisant jo stambumo, lengvai ir laisvai juda. Dėl tokio sudėjimo ir sveikatos labradoras gali ilgai medžioti laukuose, pelkėse, atneša paukščius bet kokiomis sąlygomis. Pagal charakterį ir temperamentą labradoras gali būti šuo – kompanionas, šuo – terapeutas. Fiziniai duomenys ir protiniai sugebėjimai bei azartinis charakteris rodo, kad retriveris buvo išveistas medžioklei, o pastovus temperamentas tinka jį naudoti ir įvairiose darbo srityse. Labiausiai Labradoro Retriveris skiriasi nuo kitų veislių savo trumpu, prigludusiu, su gera povilne kailiu, saugančiu jį nuo blogo oro, taip pat trumpa, stora, gerai apaugusia tankiu kailiu „ūdros” uodega. Jo kailis gali būti gelsvas, šokoladinis arba juodas. Labradoro žvilgsnis draugiškas – išreiškiantis charakterį ir gerą būdą, jis paklusnus ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir bailumą. Iš pažiūros – ramūs ir santūrūs, prireikus būna aktyvūs, energingi ir labai ištvermingi, beprotiškai mėgsta vandenį. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokių gyvenimo sąlygų, ištikimi kompanionai. Labradoro Retriverio charakteris išskirtinis, kaip ir jo „ūdros“ uodega. Idealus charakteris – geras, bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus su žmonėmis ir gyvūnais.

| | | | | |

Briard (briaras)

Kilmės šalis: Prancūzija. Veislės paskirtis: bandšunis, sargšunis. Dydis: patino aukštis ties gogu – 62*68cm, kalės – 56*64. Kailis: briaro plaukai ilgi, sausi ir banguoti, pavilnė reta. Būna įvairių spalvų, išskirus baltą ir kaštoninę, vienspalvis. Dažniausiai juodi arba gelsvai rudi briarai. Priežiūra: briarą reikia kas savaitę šukuoti šukomis ir šepečiu. Valykite ausis, iškarpykite iš jų plaukus, patrumpinkite plaukus tarpupirščiuose. Budas: nuovokus, sumanus, ištvermingas, valyvas, narsus, budrus, ištikimas, šiek tiek užsispyręs. Neturi humoro jausmo, todėl geriau neerzinti. NETINKAMAS LAIKYTI BŪDOJE! Dresūra: briarą auklėti reikia nuosekliai ir kantriai, meiliai ir griežtai. Šuo laimingiausias namie su jį mylinčiais šeimininkais. Dresūros pasekmės: neteisingai ir šiurkščiai dresuojamas šuo neišmoks nieko. Netinkamai auklėjamas ir dresuojamas briaras tampa baikštus ir net agresyvus. Elgesys su kitais gyvūnais: tinkamai išauklėtas brianas – fantastiškas šeimos šuo! Puikiai sutaria su kambariniais gyvūnėliais. Nepažįstamais nepasitiki. Kitų šunų nelabai mėgsta, bijodamas, kad jį pakeis. Mankšta: briaras turi daug mankštintis. Gali pakakti pasivaikščiojimų po apylinkę, bet plaukimas ir bėgimas šalia dviračio jam labai patinka. Puikiai pasirodo tarnybinių šunelių parodose. Pastabos: visose šalyse, išskyrus Prancūziją, briaras naujovė. Jus ir jūsų šeimą jis pasiaukojamai gins.

| | | | | |

Veislė iš arti: Lietuvių skalikas

Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metais. Antrasis Lietuvos Statutas mini 11 šunų grupių, iš jų – kelias skalikų veisles. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują skalikų, o dvarų Lietuvos ir Lenkijos karalystėje buvo gausybė. Pomėgį medžioti su skalikais didkai perėmė iš Prancūzijos, su kuria jie glaudžiai bendravo nuo XVI amžiaus. Iš jų ir įsigijo šv. Huberto šunų. Skalikų atsiveždavo ir iš Vokietijos. Lietuvių ir lenkų skalikų aprašymus aptinkame tik rusų mdžiotojų leidiniuose. Nemažai duomenų galima rasti praėjusiame šimtmetyje išleistoje L.P.Sabanejevo knygoje “Medžiokliniai šunys. Kurtai ir skalikai”. Jis cituoja 1875 metų Imperatoriškosios medžioklės draugijos žurnalo (Nr. 12) straipsnį “Apybraižos apie medžioklę Pietvakarių krašte”: “Skalikų veislių (…) yra dvi: viena stambi, kita mažesnė. Pirmoji veislė dar vadinama lietuvišku ogaru. Tai dideli, stiprūs šunys, labai tinka medžioti stambius žvėris lygumose. Kalnuose netinka – per stambūs… Mūsų skalikai daugiausia juodi su įrūdžiu”. 1876 m. to pačio žurnalo dešimtajame numeryje D.Vilinskis rašo: “Medžioklė su skalikais Pietvakarių krašte labai paplitusi ir skalikų yra daugiau nei paukštinių šunų. Daugelis medžiotojų laiko skalikų poras arba gaujas, todėl mišrūnai sutinkami retai”. Jis teigia, kad Pietvakarių krašte auginamos trys skalikų veislės: didžioji, vidutinė ir mažoji. Visų spalva – juoda su įrūdžiu.

| | | |

Jauniausioji delfinariumo augintinė pavadinta Bitės vardu

Telekomunikacijų bendrovė “Bitė Lietuva” jauniausią Klaipėdos delfinariume gyvenančią delfinę pavadino Bitės vardu ir tapo šio gyvūno globėja. Įspūdingos dar metukų neturinčios Bitės vardynos surengtos delfinariume, kartu pristatant naujausias bendrovės 3G paslaugas bei jų pasirinkimą. Delfinę globoti ėmusi bendrovė “Bitė Lietuva” taip pat tapo ir jos rėmėja. “Delfinai puikiai atspindi ir mūsų 3G paslaugų esmę – geriau, greičiau, galingiau. Tad jauniausiajai delfinei suteikdami Bitės vardą, linkime, kad ji pralenktų ir savo pirmtakus – tikime, kad augančios delfinės judrumas ir greitis atitiks tiek mūsų bendrovės dvasią, tiek augantį 3G paslaugų potencialą”, – sakė “Bitės” grupės generalinis direktorius Maartenas van Engelandas. “Ši iniciatyva vertinga pirmiausia dėl to, kad atkreipia visuomenės dėmesį į šiuos nuostabius gyvūnus”, – sako Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė. Vardynų metu O. Žalienė “Bitės” atstovams perdavė vardo delfinei suteikimo liudijimą. O nuo naujųjų globėjų jaunoji delfinė gavo žaismingų dovanų – du didelius pripučiamus kamuolius, su kuriais mielai žaidžia šie gyvūnai.