Kornreksas - labai įspūdinga veislė. Šių kačių kailiukas minkštas, garbanotas, jos beveik nesišiaria. Tai labai meilios katės, o jų būdas angeliškas. Kornreksas - maža arba vidutinio didumo, raumeningo kūno ir smulkių kaulų katė. Kojos ilgos, letenelės mažos ir ovalios. Nugara turi būti šiek tiek išsirietusi į viršų. Ilgos plonos uodegos galas posmailis.. Ovalios galvos ilgis didesnis už plotį, bet galva neturi būti per ilga. Iš profilio nosis ir smakras sudaro tiesią liniją. Kornrekso nosis ilga: amerikietiskasis kornreksas turi romeniską, šiek tiek išgaubtą nosį,...
Manoma, jog Burmos katė (dar kitaip vadinama Burmese, Burmesin, Burma) yra kilusi iš pietryčių Azijos. Mat Tailando rankraščiuose minima kačių veislė garsėjanti tamsiai rudu kailiu, kuri veikiausiai ir buvo Burmos kačių pirmtakė. 1930 m. Džozefas Tompsonas pirmasis į Ameriką atsivežė katę labai panašią į Siamo, tačiau rudos spalvos kailiu. Nors burmos katės yra azijietiškos kilmės, tačiau šiandien ji laikoma amerikietiškąją veisle, kadangi ši veislė būtent čia pirmiausia buvo pripažinta ir pradėta veisti. XX a. po 50-dešimtųjų metų, ši katė iš Jungtinių valstijų pateko...
Mokslininkai ligi šiol tebesiginčija, kas į Britaniją atgabeno pirmąsias namines kates - senovės Romos legionieriai ar Finikijos pirkliai. Kaip ten bebūtų, netoli Selčesterio ir Berkšyro miestų, apdegusio namo griuvėsiuose, rasti naminės katės palaikai. Gaisras nusiaubė visą turtingų namų kvartalą ir palaidojo ne tik šeimininkų mantą, bet ir mylimus gyvūnėlius. Tais laikais (maždaug IV mūsų eros amžiuje) katė buvo retas, egzotiškas ir brangus gyvūnas, kurį įsigyti galėjo tik pasiturintys miestiečiai. Tai meilios, švelnios, supratingos, judresnės nei persų veislės katės. Jos labai paplitusios ir mėgstamos...
Įprasta manyti, kad prancūzų buldogas kilęs iš anglų buldogo, tačiau “prancūzo” kilmė iš tikrųjų yra gerokai sudėtingesnė. Standarte kaip veislės pradininkai minimi viduramžių šunys alanai – ispanų buldogai, kurių šiuo metu jau nebėra. Tuo pačiu metu, kaip ir pirmieji anglų buldogai, viduramžių Ispanijoje egzistavo kelios buldogų veislės. Pradžioje šie stambūs trumpasnukiai šunys buvo naudojami galvijų bandų palydai, vėliau, kaip ir Anglijoje, jie dalyvavo “bulių kovose”. Žymiausias tokių “rungtynių” centras buvo Burgoso miestas. Čia kovose dalyvaudavo burgoso buldogai, panašūs į dabartinius prancūzų buldogus stačiomis...
Laikų tėvynė – Eurazijos šiaurės miškų zona. Ten su jomis medžiojami kailiniai žvėreliai, stambūs plėšrūnai, paukščiai. Lietuvoje šie šunys paplito neseniai, kai pagausėjo ir buvo pradėta medžioti daug kanopinių žvėrių. Tai stiprūs, tvirto kūno sudėjimo, energingi, drąsūs šunys. Charakteringi laikų požymiai yra pleišto pavidalo "sausa" galva, stačios ausys, uodega užriesta taip, kad sudaro uždarą žiedą ("riestainį"). Medžioklės instinktas išreikštas stipriai. Gera klausa, uoslė, regėjimas. Todėl lengvai ir savarankiškai aptinka žvėrį ar paukštį. Bėgantį žvėrį persekioja ir puldamos sustabdo be lojimo. Azartiškai aploja tik...
Seteriai - XIX a. pradžioje Anglijoje susiformavusių ilgaplaukių skalikų grupė. Jie atsirado, vietinius sunkiasvorius ilgaplaukius skalikus kryžminant su pointeriais, springerio spanieliais, airių vandens spanieliais, o pagal kai kuriuos šaltinius buvo įlietas netgi škotų aviganių ir kurtų kraujas. Iki XIX a. vidurio seteriai buvo vadinami spanieliais. Pavadinimas “Setter” kilo iš žodžio “set” - taip angliškai vadinama tilktis*. Škotijoje buvo paplitę juodi su įrūdžiu, Anglijoje - balti juodadėmiai, o Airijoje - balti raudadėmiai šunys. Iš pastarųjų artimo kryžminimo ir atrankos būdu buvo išveisti raudonieji airių...
Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai saugoti ir ginti nuo plėšrūnų bei apsaugos tarnybai. Tie šunys didesni nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę. Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108....
Airiai tvirtina, jog terjerai – seniausia jų šunų veislė. Šituo galima patikėti, nes airių terjerai – tikros Barbės devyndarbės, beje, visus darbus nudirbantys labai gerai. Ką jie moka? Mielai gaudo peles ir žiurkes, uoliai sargauja, protingai talkina medžiotojams – tiek laukuose, tiek miškuose, tiek ir ežere ar upėje, nes mėgsta plaukti. Tiesa, baisiai nekenčia kačių, pikti su kitais šunimis, gali pulti avis ar ožkas, bet nuo šito galima atpratinti. Tad ar bereikėjo geresnio šuns senų laikų airių valstiečiui. Airių terjerai gana tvirti, atsparūs,...
Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti....
Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras - šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera...
