Tema • Šunys

Čiau-čiau

Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau – čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Tai rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau – čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais ir nori turėti šeimininką, kuris jį supratų ir neįsakinėtų. Čiau – čiau veislės taisyklingų proporcingų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Galvos kaukolė plokščia ir plati, palaipsniui pereinanti iš kaktos į snukį. Skruostai po akimis iškilę. Snukis normalaus ilgio ir platus nuo akių iki nosies veidrodėlio. Nosies veidrodėlis stambus ir platus, visada juodas, išskyrus šviesius arba baltus šunis, kurių nosies veidrodėlis gali būti ir šviesesnės spalvos.

Ar yra tokia veislė jagdterjeras? Kaip jis atrodo? Koks jo ūgis?

Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras – šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis. Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę. Naudojamas medžioklėse “po žeme” (urvuose), “ant žemės” (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).

Škotų terjeras

Škotų terjero tėvynė – Škotija. Apie tolimą jų praeitį tikslių žinių nėra. Yra žinoma, kad škotų terjerai šimtmečiais buvo naudojami kaip medžiokliniai šnys, o senovinėse pilyse jie buvo laikomi smulkių graužikų naikinimui. Tikslesnės žinios nuo 1833 metų. Kryptingos atrankos pradžia – Šiaurės Škotijoje, Aberdyno mieste. Škotų terjero pavadinimą šios veisės šuneliai gavo 1882 metais. Ilgainiui šios veislės šunų atsirado Europos šalyse bei Amerikoje. Dabartinis škotų terjeras yra išsaugojęs medžioklines ir sargybines savybes, vikrumą ir ištvermingumą, ištikimybę ir inteligentiškumą. Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta. Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa.

Japonų chinas

Vieni šunų augintojai laiko, kad ši veislė dar VIII a. Pateko iš Kinijos į Japoniją ir greitai čia išpopuliarėjo. Japonijoje esama daug šio veislės atmainų. Kiti mano, kad ši veislė išvesta Japonijoje per daugelį metų. Į Europą (į Angliją) pirmą šuniuką 1860 metais atvežė Anglijos admirolas Peris ir jį laikė kaip brangenybę. Vėliau, Europai užmezgus prekybinius santykiussu Japonija, buvo atvežama vis daugiau šios veislės šunelių. Šimtmečiais naudojant grynaveislį veisimą, ši veislė nepakito ir šuneliai išliko tokie pat protingi, supratingi, tinkami auginti net mažiausiuose butuose. Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus. Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas. Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.

Amerikiečių Koker spanielio priežiūra ir auklėjimas

Amerikiečių koker spanielis viena iš labiausiai paplitusių ir populiariausių šunų veislių daugelyje šalių. Mėgėjai įsigiję amerikiečių koker spanielio veislės šuniuką dažnai nežino nuo ko pradėti : kaip prižiūrėti, kaip auklėti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas paprasta. Mažas nuostabiai dekoratyvus šuniukas tai ne rotveileris ir ne aviganis – specialaus dresavimo nė nereikia : antsnukio įsigijimas nebūtinas, stipri grandinė taip pat nereikalinga. Atrodo vaikščiok su malonumu ir džiaukis savo „stebuklu“. Bet viskas ne taip. Tam, kad išauginti amerikiečių koker spanielį tokį, kokį jūs jį sau įsivaizduojate, ir koks jis apibudinamas veislės standarte, būtina skirti laiko ir daug pastangų. ŠUKAVIMAS – Pirmiausiai apie kailį. Atrodo, kad pusantro mėnesio šuniuko nereikia nė šukuoti, bet šepetys ir šukos turi kasdiena būti jūsų rankose. Labai svarbu jau mažame amžiuje išmokyti šuniuką ramiai elgtis kai jį šukuojame. Pasiguldykite šuniuką ant kelių tada, kai jis bus prisižaidęs, pavargęs ir pradės snausti. Paglostykite pilvuką, nugarytę, aprimus šuniukui imkite šukas. Pradžioje, tai gali būti paprastos plastmasinės šukos su trumpais dantukais, vėliaus masažinės šukos, galiausiai specialus, labai švelnus, nestringantis kailyje metaliniais lenktais šereliais šepetys. Dar prireiks kelių šukų: „Grėbliai“- metalinės šukos turinčios skirtingo tankumo dantukus iš abiejų pusių, pūko pešimui- trimingavimo šukelės.

Keribliuterjeras

Jų tėvynės – Airija. Keri grafystėje, pietvakarinėje salos dalyje, kerbliuterjeras arba, kaip dar vadinamas, airių mėlynasis terjeras, auginamas daugelį šimtmečių. Padėdavo ganyti bandas, saugoti namus ir vaikus. Keris – drausmingas ir drąsus, ištvermingas, stiprus, labai judrus, puikus sargas. Loja tik tada, kai gresia pavojus. Geras pagalbininkas medžiojant triušius, lapes ir kitus smulkius žverelius, noriai atneša grobį iš vandens – jis puikus plaukikas, labai mėgstantis vandenį. Keribliuterjeras būdinga melsva kailio spalva, tamsios akys, raumeningas kūnas, keista snukio išraiška. Jie gli gyventi ir mieste, ir kaime. Nepasimeta jokioje situacijoje, nieko nebijo – nei žveries, nei žmogaus, ir kartu lipšnūs, švelnus ir ištikimi tiems, kuriuos myli ir kuriais pasitiki. Jie ištvermingi, drąsūs stiprūs ir labai judrūs. Keribliuterjerai lengvai dresiruojami. Jie nepaprastai sumnūs ir įvairiomis aplinkybėmis supranta, ko iš jų reikalaujama, be to, ir patys reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi teisingai, dėmesingai ir su meile. Geromis sąlygomis gyvena ilgai ir iki senatvės lieka žaismingi bei judrūs. Aštuonerių metų keribliuterjerus sunku atskirti nuo dvejų metų. Šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje Anglijoje 192 metais. Nuo to laiko dėl savo eksterjero, ypatybių ir charakterio pasidarė populiarūs visame pasaulyje. Keribliuterjero kūnas – kvadrato formos. Galva ilga, proporcinga liemeniui, nedidelis perėjimas nuo kaktos į snukį.

Berno zenenhundas

Kaip buvę aviganiai ir galvyjų varovai, Berno zenenhundai ir sendien yra uolūs, megstantys dirbti šeimos šunys, nors nepasižymi per kraštus trykštančiu nenuoramų temperamentu kaip mažieji giminaičiai – Apencelio ir Entlebucho zenenhundai. Jis yra daug jaukesnis, panašus į lokį – dėl stambesnės kuno sandaros ir ilgesnio kailio. Tačiau jis jautresnis karščiui negu jo giminaičiai. Geriausiai jaučiasi, kai temperatūra normali arba žema. Jis mieliau renkasi būti lauke, o ne šiltoje troboje, tačiau labiausiai šis šuo vertina žmonių draugyją! Nereikėtu apsirikti manant, kad Berno zenenhundai, kaip buvę darbinai šunys, geriausiai jaučiasi, kai atlieka užduotis ir yra nuolat užsiėmę. Jų veiklos pobūdis priklauso nuo kūno sandaros: yra lengvų, vikrių Berno zenenhundų, kuriuos galima išmokyti vikrumo arba atlikti gelbėjimo darbus, ir sunkių, didelių šunų, kurie yra nerangūs, bet puikiai gali atlikti sarginio arba kiemo šuns užduotys. Pagal savo būdo savybes šis šuo yra draugiškas su žmonėmis ir jo dirglumo slenkstis yra labai aukštas, jį reikia anksti pradeti pratinti prie bendruomenės – antraip užaugęs jis gali būti baukštus ir stresinėje situacijoje kąsti. Kadangi pastaraisiais metais ju populiarumas sparčiai didėjo, tai is nelegalių veisyklų vis daugiau pasirodydavo blogai išaukletų ir nepakankamai bendruomeniškų šunų, kurie gadino šios veislės gerą vardą. Agresyvūs Berno zenenhundų patinai gali sukelti problemų. Šveicarijos zenenhundų draugijos patvirtino šių šunų veisimo intstrukc

Biologija | Gyvūnai | Mokslas | Mokslo sritys | Šunys

Šunys irgi turės pasus

Lietuva žengia Europos link. Netrukus tapsime Europos Sąjungos nariais, turėsime laikytis atitinkamų etikos, verslo, teisės taisyklių. Tai didelis pokytis įvairiose gyvenimo srityse. Tą pokytį turės pajusti netgi mūsų mažieji draugai – augintiniai. Europos Sąjungos šalyse įteisintas šunų identifikavimas mikroschemomis. Kiekvienam šuneliui yra įskiepijama mikroschema su tam tikru identifikacijos kodu. Pagal tą kodą vėliau galima sužinoti apie šuns kilmę, atliktus skiepus, savininką ir kt. Kaip gi tai veikia? Visų pirma, sukuriama šalies naminių gyvūnų duomenų bazė. Į ją registruojami visi šalies augintiniai – nurodoma gyvūno kilmė, veislė, šeimininkas. Vėliau informacija nuolat pildoma naujais duomenimis – apie šuns skiepus, galimą savininko pasikeitimą ir kt.

Kaukazo aviganis

Kaukazo aviganiai yra viena seniausių šunų veislių, ištikimai tarnaujančių žmogui. Pastaruoju metu susidomėjimas šia veisle didėja, betgi daugiausiai dėl praktinio jos pritaikymo. Tai labai sudėtingi, savarankiški, labai ištikimi, išdidūs šunys, gražūs savo išvaizda, bebaimiai kovotojai. Nedaug galima rasti publikacijų apie Kaukazo aviganius, o ir pastarosios gan vienapusiškos – arba šunis pristato kaip beprobleminius, kurių nereikia nei dresiruoti, nei ko mokyti, viską jie supranta, viską patys moka – tiesiog antšuniai kažkokie, arba aprašo juos kaip baubus ir siaubūnus, kurie ne tik nepasiduoda dresūrai, bet ir yra visai nevaldomi , pjauna visus, ką kelyje sutinka, sudrasko į skutelius. Tokios publikacijos ne tik kenkia Kaukazo aviganių reputacijai, bet dažnai, dėl neteisingos informacijos, mažus šunelius pasiima žmonės, kurie pagal savo charakterį ir polinkius neturėtų to daryti. Konfliktinė situacija, užburtas ratas.