Katės

Katinų muziejus įkurtas 1990 metų gegužės 17 dieną. Jį įkūrė Vanda Kavaliauslkienė, kuri eksponatus šiam muziejui rinko daugelį metų. Pirmasis eksponatas – mažas juodas medinis katinėlis atkeliavo 1962 metais iš Lenkijos. Vanda Kavaliauskienė yra provizorė, daug metų vadovavo Šiaulių krašto farmacijos sistemai. Katinų muziejuje yra dešimt tūkstančių eksponatų. Lankytojus pasitinka katinėliai spalvotuose vitražuose, laiptų turėklų ornamentuose, ant šviestuvų, kėdžių muziejaus patalpose. Trijose didžiulėse salėse – katinai, katinai… Jie atkeliavę iš daugelio pasaulio šalių: Anglįjos, Australijos, Amerikos, Afrikos, Belgijos, Brazilijos, Čekijos, Kanados, Kubos, Kinijos. Lenkijos, Prancūzijos, Portugalijos, Taivanio, Vietnamo, Vengrijos, Šveicarijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Katinėliai sukurti iš porceliano, gintaro, keramikos, krikštolo, marmuro, metalo, medžio.

Seniai seniai mažame mažutėlyje meistelyje, sename senutėlyje namelyje prie didžiulio miško gyveno senutė. Turėjo ji, kaip ir visos senutės, didelį šunį ir rainą, usispyrėlį katiną, kuris kaip ir visi katinai mėgo erzinti šunį, o kai tam nusibosdavo katino patyčios, vydavo gudruolį į medį ir palikdavo tupėti išvertusį savo dideles, žalias akis. Šuo nemoka laipioti medžiais, todėl turėdavo grįžti atgal nieko nepešęs. Turėjo senutė ir supamąją kėdę, kurioje mėgdavo retkarčiais pasisupti. Katinui nepatiko supamoji kėdė, nes kai senutė imdavo suptis, kėdės kojos judėdavo aukštyn ir žemyn ir Rainiui atrodydavo, kad kėdė tyčia jį erzina. Todėl vieną dieną jam nusibodo žiūrėti, kaip kėdė iš jo šaiposi, ir jis senutei besisupant šoko ant kėdės kojų. Tos leidosi ir prispaudė katinui uodegą. Nuo tos dienos Rainis ėmė nekęsti kėdės, o kai pamatydavo, uodega lyg ir sunkesnė pasidarydavo.

Aš labai myliu savo katytę Mikutę. Žinau, jog visiems reikia namų. Mano Mikutė iš pradžių jų neturėjo. Buvo beglobė. Ją mano tėtis darbe užtiko. Parsivežė namo. Priglaudėme. Katytę prausėme, nes ji turėjo daug blusų. Tačiau keturkojė greitai tapo nauja mūsų šeimos nare.