Didžiosios planetos. Saturnas
| |

Didžiosios planetos. Saturnas

Prieš apibūdinant kiekvieną planetą, palyginamos jų orbitos bei planetų dydis. Šiam tikslui patartina naudoti kompiuterinę programą DSPACE arba interneto tinklalapį http://seds.lpl.arizona.edu/billa/tnp/ (Vaizdi kelionė į Saulės sistemą) Overview of the Solar System (Saulės sistemos apžvalga) Bendrieji duomenys apie planetas, jų sandarą ir reiškinius, vykstančius jose, pamokoje pateikiami naudojantis Astronomijos enciklopediniu žodynu tinklalapyje “Astronomija Lietuvoje”, kurio adresas www.astro.lt . Tinklalapyje Vaizdi kelionė į Saulės sistemą http://seds.lpl.arizona.edu/billa/tnp/ galima pasiklausyti muzikinio kūrinio, atspindinčio planetos “nuotaiką”.

Didžiosios planetos. Neptūnas
| | |

Didžiosios planetos. Neptūnas

Naudojimosi internetu tikslai: Išmokti naudotis internete esančia naujausia fizikos ir astronomijos mokslų informacija. Suvokti šiuolaikinės fizikos ir astronomijos mokslų problemas bei šių mokslų raidos perspektyvas. Paįvairinti fizikos ir astronomijos dėstymą, skatinti mokinių susidomėjimą. Iš dalies pakeisti senstančias ir nuolat gendančias vaizdines priemones. Metodas: paskaita. Pamokos tema: Didžiosios planetos. Mokymosi uždaviniai: Gebėti apibūdinti planetas, jų palydovus.

Marsas
| | |

Marsas

Saulės sistemos planeta, ketvirta pagal nuotolį nuo Saulės. Aplink Saulę skrieja elipsine orbita 24.1 km/s vid. greičiu (lent.) Geriausiai matomas opozicijos metu. Jei opozicijos metu Žemė yra toliausiai nuo Saulės, o Marsas arčiausiai jos, įvyksta didžioji opozicija (ji pasikartoja vidutiniškai kas 14 m.). Didžiosios opozicijos metu atstumas tarp Marso ir Žemės būna mažiausias (~55 mln. km), Didžiojoje opozicijoje Marso diskas matomas 25″ kampu, jo spindesys siekia -2 ryškį. Marso paviršiuje daug kraterių, yra kanjonų, plokštikalnių, lygumų, ungikalnių. Vidutinis aukščių skirtumas ~10 km. Aukščiausi planetos kalnai yra 4 ugnikalniai (Olimpas, Arsija, Askrėja ir Povas), aukštis 20-25 km. Planetos plutoje yra didžiulių plyšių ir sprūdžių; didžiausia yra ~4000 km ilgio, Marinerio kanjonų sistema. Vietomis vingiuoja sausos upių vagos. Marso pietinis pusrutulis ~3 km aukštesnis negu šiaurinis, be to, pietiniame pusrutulyje žymiai daugiau kraterių.

Žemė
| | |

Žemė

Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų (lent.). Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vid. greičiu; apskrieja ją per metus. Arčiausiai Saulės (perihelyje) Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo Saulės (afelyje) – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai. Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Žemė susideda iš koncentrinių geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos ir branduolio. Atmosfera susideda iš molekulinio azoto (78.08% tūrio), molekulinio deguonies (20.95%), argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų dujų – neono, helio, kriptono, molekulinio vandenilio, azoto oksido, metano, ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo garų yra 0.01%.
Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.

Venera
| | |

Venera

Aušrinė, Vakarinė, Saulės sistemos planeta, antra pagal nuotolį nuo Saulės. Artimiausia Žemei vidinė planeta. Trečias pagal spindesį (po Saulės ir Mėnulio) dangaus objektas; didžiausias spindesys yra -4.1 ryškio, didžiausias kampinis skersmuo 20″. Aplink Saulę skrieja beveik apskrita orbita 35 km/s vid. greičiu. Apie ašį sukasi labai lėtai ir priešinga kryptimi, negu kitos planetos. Nutolsta nuo Saulės dangaus skliaute ne didesniu kaip 48 kampu, dėl to matoma tik kurį laiką prieš Saulei patekant (Aušrinė) arba Saulei nusileidus (Vakarinė). Venera turi labai tankią ir stipriai Saulės šviesą atspindinčią atmosferą, kuri susideda iš anglies dioksido (~96%), azoto (~3.5%), sieros dioksido (0.015%), argono (0.015%), helio (0.01%), kitų dujų. Veneros paviršiaus nesimato, nes jos atmosferoje 50-70 km aukštyje yra trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro 2-3 µm dydžio sieros rūgšties lašeliai ir 5-8 µm dydžio geležies chlorido kristalai.

Merkurijus
| | |

Merkurijus

Merkurijų galima pamatyti plika akimi, bet jį stebėti sunkiau negu kitas keturias planetas, žinomas nuo senų senovės. Merkurijus skrieja arčiausiai Saulės; vidutinis nuotolis nuo Saulės – 58mln. km, aplink ją apskrieja per 88 paras. Didžiu ir mase Merkurijus panašesnis į Mėnulį nei į Žemę. Jo skersmuo – 4878km. Pabėgimo greitis – tik 4,3km/s. Merkurijaus paviršius nelygus, nusėtas daugybės kraterių. Dėl mažos masės ir Saulės spindulių kaitinamojo poveikio, Merkurijaus atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono ir argono), todėl jam būdingi nepaprastai dideli tempertūros svyravimai, siekiantys iki 600 laipsnių C. Prieš milijardus metų jame buvo stiprus vulkanizmas.

| | |

Žemė – magnetas

Žemė turi stiprų magnetinį lauką. Dirbtinis magnetas (pavyzdžiui, pakabintas ant siūlo gulsčias įmagnetėjęs virbas) pasisuko taip, kad vienas galas rodo Žemės Šiaurės magnetinį polių, kitas – Pietų. Jei netoliese yra kitas magnetas ar didelė ritė, kuria teka elektros srovė, kabantis magnetas reaguos į kito magneto sukurtą magnetinį lauką. Žemei sukantis apie savo ašį, jos mantija su kietąja pluta, slysdamos išorinio branduolio skystuoju sluoksniu, sukasi šiek tiek greičiau negu vidinis branduolys, todėl branduolio elektronai juda mantijos ir plutos elektronų atžvilgiu. Šis elektronų judėjimas sukuria gamtinį srovės generatorių, kuris savo ruožtu kuria magnetinį lauką, panašiai kaip jį kuria indukcijos rite tekanti elektros srovė. Žemės magnetinė ašis pasvirusi į geografinę ašį apie 110 laipsnių kampu, todėl magnetiniai poliai nesutampa su geografiniais ašigaliais.Žemės magnetinės ašies posvyris nuolat kinta, bet ilgą laiką (net dešimtis tūkstančių metų) magnetiniai poliai išlieka maždaug vienoje vietoje.

Žemė – O kas po pluta?
| |

Žemė – O kas po pluta?

Viršutinė mantija susideda iš trijų sluoksnių: plono kieto viršutinio sluoksnio (nuo Mochorovičiaus paviršiaus iki maždaug 60-100 km gylio), klampios lyg tešla astenosferos (maždaug iki 200 km gylio) ir storo apatinio sluoksnio (tarp 20 ir 700 km). Viršutinis sluoksnis su virš jo slūgsančia Žemės pluta sudaro kietąjį Žemės apvalkalą – litosferą, kurį susideda iš keleto plokščių (megablokų). Šios plokštės horizontaliai dreifuoja astenosferos paviršiumi. Dėl labai didelio slėgio ir karščio astenosferos medžiaga beveik išsilydžiusi, taki. Viršutinę mantiją nuo apatinės skiria kita riba, kurioje medžiagos tankis toliau didėja (nuo 3,3 g/cm3 iki 4,3 g/cm3). Manoma, kad apatinė mantija susidariusi daugiausia iš peridotito; yra joje ir didesnio tankio mineralų, susidarančių dėl milžiniško slėgio, kurį sukelia aukščiau esančių uolienų masė.

Žemė – Žemės pluta
| |

Žemė – Žemės pluta

Žemės plutos ir viršutinės mantijos cheminė sudėtis nustatyta iš tiesioginių uolienų tyrimų, daromų Žemės paviršiuje arba palyginti nelabai giliai Žemės plutoje. Deja, labai nedaug težinoma, kas yra po viršutine mantija. Spėjama, kad Žemės gelmių sudėtis panašių į geležinių ir akmeninių meteoritų sudėtį. Žemę sudaro trys pagrindiniai sluoksniai – Žemės pluta, mantija ir branduolys. Žemės pluta skirstoma į kontinentinę ir okeaninę. Viršuje esanti kontinentinė pluta susideda daugiausia iš granito, joje daug silicio ir aliuminio (dėl to vadinama sialiu). Okeaninė pluta daugiausia bazaltinė, joje daug silicio ir magnio (dėl to vadinama sima). Sima nusidriekia ir po kontinentiniu sialiu. Sialiniai žemynai būdami lengvesni už simą, dreifuoja joje lyg ledkalniai vandenyne. Mantiją sudaro uolienos, kuriose daug magnio ir geležies silikatų. Žemės branduolys yra labai tankus, tikriausiai susideda daugiausia iš išsilydžiusių geležies ir nikelio oksidų.

Žemė – Žemės sandara
| |

Žemė – Žemės sandara

Žemė, kaip ir svogūnas, susideda iš kelių koncentrinių apvalkalų. Kiekvieno jų cheminė sudėtis ir fizinės savybės yra savitos. Šie apvalkalai grupuojami į tris pagrindinius sluoksnius – geosferas. Išorinė geosfera vadinama Žemės pluta, ji gaubia mantiją, o pačiame viduryje yra branduolys. Kietoji pluta ant kurios mes gyvename, palyginti su visa Žeme, yra labai plona – tarsi kiaušinio lukštas; ji sudaro vos 1,5% Žemės tūrio (0,8% masės). Žemės plutos storis labai nevienodas – nuo 5 iki 40 km (ploniausia – vandenynų dugne). Žemės plutos viršutinė dalis mokslininkų gerai ištirta, nes ji lengviau prieinama, o žinios apie vidines Žemės dalis gaunamos iš seisminių bangų, jų sklidimo tyrimų.