Mistika

Šiaip ne taip Marius išsiropštė ant kranto. Šlapias, iškankintas, pavargęs. Bet poilsiui laiko nebuvo – reikėjo ieškoti kelio iš olos. Ačiū Dievams, nei burtininko, nei slibinų niekur nesimatė. Keista… Aplinkui tik stovėjo labai daug, tiesiog viens, du, trys… žodžiu, miškas keistų žydrų daiktų, kuriuos juokdarys vis tiek panoro apžiūrėti. Bet priėjus arčiau noras vos ne atšoko nuo žydrų paviršių – apvaliuose stikliniuose induose plūduriavo… merginos. Geltonplaukės, žydraakės, nuogutėlės, dailiomis krūtikėmis ir užpakaliukais. Dievulėli, jeigu ne tie žydri drebučiai, kuriuose jos buvo įdrėbtos… Marius sunkiai gurktelėjo seilę. Tai štai kas ištinka Drūkšių aukas! Tačiau drebučiai dar ne viskas – geriau apžiūrėjęs jis pamatė, kad prie visų merginų prisisiurbę čiuptuvai, kuriais ir bėgiojo keistas žydras švytėjimas… Čiuptuvai jungė ir indus, bet Marius ataugų nebelietė – žinojo, ką jos gali. Vis dėlto, smalsumui nugalėjus pasišlykštėjimo ir gašlumo derinį, jis prigludo prie stiklo, iš arčiau pasižiūrėti, kas gi atsitikdavo vargšėm Aukštijos gražuolėm. Bespoksant į vienos veidą, staiga mergina sumirksėjo, sujudėjo ir juokdarys pastebėjo, kaip čiuptuvai suvirpėjo ir žydros kibirkštėlės, bėgiojančios tarp jų, pagreitėjo. Marius jau norėjo atšokti, bet akys tiesiog pačios prilipo prie merginos akių – kažkur tokia išraiška jam buvo matyta…

Ar kada nors pagalvojote apie tai, ką anime herojai veikia tuomet kai jie lieka už kadro? Ar niekada nesusimastėte iš kur atsiranda migla, pro kurią išnyra paslaptingos personos? Jei taip, tuomet jums tiesiog būtina pamatyti šį serialą. Filmo siužetas yra toks įvairiapusiškas, jog nenuvils jokio žanro mylėtojų. Čia išvysite ir nelaimingos meilės liniją kuri tiesiog drasko širdį, ir ne vienam žiūrovui skruostu nuriedės šykšti juoko… aš turėjau galvoje – liūdesio ašarą, matant, kaip beviltiškai dužta naivios, pagr. veikėjos – pusiau merginos, pusiau drakono – viltys užkariauti superseksualaus pop-star’o (laisvalaikiu, drakonų žudiko) širdį. Kvapą gniauš kautynės su siaubingais priešais, kurie išgyvena net pervėrus jų galvas kalavijais (nes smegenys yra tokios kompaktiškos, jog pataikyti į jas praktiškai neįmanoma). Kiti kausis mirtiname susirėmime, kad apgintu savo garbę, užgautą siužete, kurio žiūrovas taip ir nepamatys. Režisierius montažo metu iškirpo tą gabalą juostos, taip ir neinformavęs keršto užvaldyto šėtono sūnaus, kuris dėl šios priežasties apsijuokia prieš šimtatūkstantinę žiūrovų minią pasaulinio “kovos menų” turnyro metu.

Tarp sustatytų keistų mėlynų daiktų pasirodė baltas pavidalas. Bet Marius nebuvo nusiteikęs laukti naujų netikėtumų – dabar pagrindinis noras buvo išsiropšti iš vandens ir jis metėsi plaukti. Deja, prilipę čiuptuvai, nors ir nebestangrūs, priminė apie save. “Šalin, bjaurastys”, Marius dar kartą pabandė sukandęs dantis juos nurauti. Skaudėjo, bet pavyko! Tik vandeniu nusidriekė kraujo pėdsakas. “O dabar laukan iš čia, laukan!”. Keletas galingų grybšnių – ir ežerėlio kraštas pasiektas! Bet grybšnius pastebėjo ir ant kranto šokinėjantis baltus drabužius dėvintis žmogus. Kažką surikęs jis sumostagavo rankomis, lyg pašėlęs puolė šokinėti nuo vieno keisto daikto, panašių į švieselėmis mirgančias lentas, prie kito ir daryti dar visokių nesuprantamų judesių. Marius kurį laiką tarsi užhipnotizuotas dėbsojo į burtininkišką šokį – pasirodo, be reikalo. Vos kerėtojui stabtelėjus ir užgesus raudonam skrituliui, vanduo vėl suputojo ir vienas iš atgijusių čiuptuvų kirto ir prisiurbė jam prie nugaros, galingu smūgiu nutemdamas užsižiopsojusią auką į ežerėlio vidurį. Šįsyk veiksmas buvo daug greitesnis – nepalikdama juokdariui jokių galimybių išsisukti daugiaataugė būtybė jį apipainiojo, suspaudė ir jau laikydama lėtai, tarytum pasimėgaudama, prisiurbinėjo vieną čiuptuvą po kito. “Galas…”, suprato Marius.

Ar jums teko girdėti, kaip išnyko drakonai? Na, žinoma. Gigantiškas meteoritas trenkėsi į Žemę maždaug prieš 65 milijonus metų ir skeveldros užstojo saulę. Jūs manote, kad esate teisūs? Neskubėkite! Tik dabar sužinosite, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Visą tą laiką drakonai buvo gyvi ir tik laukė tinkamo momento, kol kas nors juos pažadins. Šių dienų Londone dvylikametis berniukas stebi savo mamos, profesionalios konstruktorės-inžinerės organizuotus miesto kasinėjimus, kurių metu sukeltas triukšmas prikelia ugnimi alsuojantį drakoną.

Vaizdas raibuliavo. Žyniai kažką vienodo niūnuodami rišo jį prie neštuvų stulpo. Bet dabar buvo vis tiek. Gal kažkur galvos kertėje ir braižėsi mintis “ką daryti?”, bet gėralo nuodai neleido jai veržtis į paviršių. Pakėlė. Aukštai, ant šešių galingų vyrų pečių. Rankos tarsi surakintos spaudė rugiagėles. Pro šalį plaukė besidžiaugiantys ir nuobodžiaujantys veidai, turtingų durtiniai ir vargšų sermėgos. Tolumoje driekėsi laukai, stūksojo miškų sienos, o virš visos gyvenimo šventės kaitriai tvieskė pavasario saulė. Ir pajuto Marius, jog jam dabar taip lengva, taip gera, kad tarsi paukštis pakiltų, suplasnotų ir nuskristų virš tėviškės laukų, giesme džiugindamas ir seną, ir mažą. “O gal pamėginti?”, aplankė netikėta mintis. Jis pajudino plaštakas – pančiai nukrito tarsi stebuklo palytėti. Dar netikėdamas sėkme pakėlė rankas – lengvas vėjas pagavo drabužio klostes ir ėmė kelti jį aukštyn. Netrukus pėdos jau nebejuto pagrindo, jis sklendė virš minios, taip, kaip ką tik troško. “Velniai rautų, aš iš tiesų skrendu!”, suriko jis ir sumojavo rankomis – tarsi dviem sparnais.