"Jaunystė – paikystė", "jaunimui ne dorovė rūpi", "neklauso tėvų", "nesilaiko papročių", "nemoka senųjų dainų". Atrodytų, kad tai šiomis dienomis vartojami žodžiai. Tačiau juos galima surasti ne tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Motiejaus Valančiaus ir kituose XVIII a. pabaigos – XIX a. rašiniuose, tautosakoje, – Europoje apie tai plačiai kalbėta nuo antikos laikų. Dešimtys kartų liudijo blogėjantį jaunimo būdą ir su siaubu laukė pasaulio pabaigos. Ne taip lengva peržengti kartų konflikto barjerą ir į pasaulį pažvelgti jaunesnės kartos akimis, kartu ir kritiškai įvertinti savo jaunąsias...
Šiandien televizija parodo tiek daug scenų, kuriose viešai demonstruojami aistringi bučiniai, kad šis gestas tampa labai banalus. Bučiniai dažnai būna sumenkinti, nuskurdinti, suvienodinti: bučiuojamasi, nes taip daro visi, nes norima suvilioti, norima vaidinti suaugusiuosius... Infantilūs bučiniai tokie panašūs į burnos malonumus, kuriais užsiima kūdikiai, ieškodami malonumo dėl paties malonumo. Narciziški bučiniai – kai kitas tampa vien tik pasitenkinimo instrumentu. Tačiau jaunas žmogus domisi tuo, vadinasi, bet kokiame įsimylėjėlių geste glūdi kažkas svarbaus. Bučinys yra per daug gražus, kad būtų nerūpestingai atliekamas. Kas galėtų...
Artėjant Valentino dienai turbūt ne vienas susimąstome, kuo galėtume nustebinti savo išrinktąjį ar išrinktąją. Kartais užtenka visai nedaug: tereikia švelnaus bučinio, stipraus apkabinimo, ir tų, kelių visiems gerai žinomų žodžių. Nelabai originalu, bet labai miela. Daugeliui to visai pakanka, tačiau yra tautų, kuriose šitaip pasielgus, liksi ne tik nesuprastas, bet ir išjuoktas. Visą tai lemia tam tikros tradicijos ir papročiai. Pvz.: Indonezijoje įsimylėjaliui visai nebūtina į savo išrinktąją žiūrėti aistringai, deklamuoti jai eiles. Užtenka jai vieną kartą dantimis perkąsti antakius, kad mergina neabejotų,...
Bučinio metu vienas kitam perduodam 9 ml vandens, o lūpų dažai palieka 0,7 mg riebalų. Per savo gyvenimą vyrai vidutiniškai suvalgo apie 3 kg lūpdažių, moterys beveik 2 x daugiau. Stomatologai teigia, kad bučiniai – puiki priemonė nuo karieso, medikai tvirtina, kad bučiniai ilgina gyvenimą. Tiesa, per ilgi bučiniai trumpina gyvenimą net 3 dienomis. Ir taip be galo. Bent jau toks įspūdis susidaro pavarčius bobiškus žurnalus, kurie cikliškai atrajoja panašaus pobūdžio informaciją. Ypač vasario mėnesį, kai visi mirtingieji kartą metuose prisimena galintys jausti....
Kažkada seniai seniai vienas neatsargus filosofas pasakė tokią sparnuotą tezę – „teisybė gimsta ginčuose...“ Na, nuo tada ir prasidėjo... Nuo tada visa parlamentinė valstybių valdymo politika ir partinis gyvenimas yra paremtas ginčais, debatais ir kitokiomis muštynėmis. Ir niekas nebando su šia sparnuota fraze ginčytis. O juk ginčijamasi yra ne tik politikoje, bet ir alaus bare, šeimoje, mokykloje – žodžiu visur, kur tik žmogaus protas pasiekia. Proto šviesoj, širdies tamsoj – pasakytų poetas... O nesiginčija tik medžiai, žuvys, debesys, akmenys, katinai ir paukščiai. Nesiginčija...
Meilė - neatsiejama Vakarų kultūros dalis. Nuo seniausių laikų garbinama mene ir gyvenime, įamžinta nemirtinguose kūriniuose, ji atrodo universali ir nekintanti, paliečianti kiekvieną, nepriklausomai nuo epochos, padėties, turto, amžiaus ar išvaizdos. Ar nekeista, kad garsiosios Sapfo aprašyti „meilės ligos“ simptomai išliko tokie pat per 25 amžius: tai mikčiojimas, nuraudimas, širdies virpėjimas, silpnumas, išbalimas ir pan. Mes jau nuo vaikystės esame ruošiami šiam jausmui. Vaikiškose pasakose nuolat susiduriame su meilės ir kovos dėl savo išrinktojo ar išrinktosios motyvu. Literatūra, kino filmai, įvairios masinės informacijos...
Įsimylėjimas - tai galutinis sukilimo, pasipriešinimo šiandienos nuobodžiam, socialiai varžančiam, kultūriškai slegiančiam, juokingam pasauliui aktas. Meilė transformuoja šį pasaulį. Jei žmogus anksčiau nuobodžiavo, jis dabar jaučia aistrą. Jei ji anksčiau buvo atitrūkusi nuo realybės, tai dabar ji yra susijaudinusi ir priversta imtis konkrečių veiksmų. Pasaulis, kuris anksčiau atrodė tuščias ir erzinantis, prisipildė prasmės, rizikos, laimėjimų, didybės ir pavojų. Mylinčiam Gyvenimas - tai dovana, nuotykis su pačia didžiausia įmanoma rizika. Kiekviena akimirka yra įsimintina, skaudi savo trumpučiu grožiu. Įsimylėjęs žmogus, kuris buvo pasiklydęs, vienišas...
Meilės galia. Kiekvienam žmogui yra labai svarbu, kad jį mylėtų. Mylintis žmogus jaučiasi saugus, reikalingas. Aš mačiau vieną žmogų be galo nusivylusį, liūdną, vienišą ir labai piktą. Iš karto buvo aišku, kad jo niekas nemyli. Ir jis nieko nemyli... Ką sakyti apie žmogų, jei net mano katinas nori būti pastebimas ir mylimas. Jis sočiai priėdęs nepasislepia kur nors kampelyje miegoti, o stengiasi visą laiką būti šalia. Kai jį glostai ir laikai ant kelių jis murkia, jo akys švyti. Katino meilė žmogui gali numalšinti...
Meilės paslaptis įvairiais laikotarpiais jaudino vakarietišką protą. Tačiau kitose, tarkim, rytų kultūrose šis jausmas buvo ir yra visiškai neakcentuojamas. Todėl kyla klausimas: ar sugebėjimas mylėti slypi žmogaus prigimtyje, taigi yra sutinkamas visur ir visada? O gal vakariečiai junta skirtingas emocijas, nei kitų kultūrų atstovai? Meilės universalumo klausimas susilaukė nemaža diskusijų. Tačiau net pabrėžiantys jos universalumą neneigia, kad vakarų visuomenėse meilės pasireiškimai yra kur kas dažnesni, nei kur nors kitur. Tiesa, visose bendruomenėse pasitaiko stiprus emocinis prisirišimai prie priešingos lyties asmens - to pavyzdžiai...
Tada prabilo Almitra: Kalbėk mums apie Meilę.
Ir jis, pakėlęs galvą, pažvelgė į žmones; ir visi jie nuščiuvo. Ir skardžiu balsu jis pasakė: Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos, Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs. Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit. Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali jus ir sužeisti. Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit. Nors jos balsas gali sudaužyti jūs svajones, kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia. Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti....
