Meilė

Kai baigiasi meilė…Kitą rytą vėl pateka saulė,dangus būna mėlynas, tarsi nieko nebūtų įvykę. Kai baigiasi meilė, viduje kažkas miršta. Kažkokia dalelė buvusio žmogaus. Ir nebelieka nieko. Tuščia. O draugystė lieka tik iš įpratimo. Įprasta šnekėtis apie nieką, tik šį kart nei vienas nebeturite ką vienas kitam pasakyti. O tikrieji žodžiai sklando ore, kad nieko nebeliko. Tik neišsakyti žodžiai. Įprasti dalykai, pradeda mirtinai erzinti. Ir tada pradeda pykti. Dėl visko. O labiausiai dėl to, kad išėjo meilė. Bet pyksti ne ant meilės, o ant žmogaus. Pyksti dėl smulkmenų, dėl viso praleisto laiko, dėl prisirišimo, nes negali apsisukti ir išeiti iš kito žmogaus gyvenimo. Pyksti už visus nerealius išgyvenimus, nes dėl jų negali ištarti, kad viskas. O už vis labiausiai nekenti savęs, nes išėjo meilė. Tiesiog kažkas atsitiko, kad brangiausias žmogus pasidarė svetimas… Ir norėdamas, kad išsiskyrimas būtų lengvesnis tam žmogui, žinodamas, kad viskas, tu eini prie susipykimo. Tu nenori jo skaudinti, ir žeisti, daryti tragedijų. Taigi imi instinktyviai jį skaudinti, nes be to daugiau nieko ir nebegali pasakyti. Bandai, kad žmogus pats suprastų, kad nieko nebėra, kad neguostų(tai būtų sunkiausia), neliūdėtų. Tu bandai, kad jis taptų vienu iš daugelio tavęs nemėgstančių, nes taip lengviausia… Paruoši jį tam, po truputį, neskubėdamas, tam, kad jis pats pradėtų tavyje rasti minusų, nebenorėtų bendrauti. O ir pats retini pasimatymus, pratinies gyventi be jo. Ir jis niekad nesužino, kad pyktis lengviau praeina nei įskaudinta ir verkianti širdis. Tereikia paruošti jį teisingai visiems žingsniams. Ir jis niekad nesužino, kad iki paskutinio įžeidžiančio žodžio tu likai jam ištikimas ir stengeisi išsiskyrimą lengvinti, kad būtų kuo mažiau skaudu. Tu visada liksi ištikimas, nes ištikimybė yra visam gyvenimui, tačiau nebėra kibirkštėlės, kuri trauktų…Ir nebežinai ką daryti, kaip elgtis, kad meilė sugrįžtų! Tu nesi vertas jo, o jis tavęs.

Vėl po ilgos pertraukos kalbėsiu apie dalyką, apie kurį parašyta daug knygų, straipsnių, blogų, sukurta daug filmų ir kalbama kasdien. Kartais tas dalykas tave pakelia virš debesų, o kartais priverčia kristi nuo tilto. Jos linkime savo artimiesiems švenčių proga, norime ir laukiama. Taip, tai Meilė. Žinoma, meilė turi daug rūšių – meilė mamai, tėčiui, močiutei, seneliui, broliui, šuniukui. Meilė automobiliui, namui, vasarai, svajonėms. Meilė moteriai. Būtent meilė priešingos lyties atstovei mums suteikia ypatingų dalykų. Kiekvienas mylėjęs ir mylintis pasakys, kad tai nuostabus jausmas. Tačiau yra vienas bet – kartais meilė mus skaudina. Nors ir retai, bet smogia it taifūnas, paliekantis ilgalaikius padarinius. Kai žmogus myli, jis nemato visos situacijos taip, kaip yra. Dažnai meilė priverčia mus užmerkti akis prieš tam tikrus antrosios pusės blogybes, ydas. Meilė uždeda rožinius akinius, užkemša ausis ir užmigdo protą. Man irgi taip yra buvę. Tuo metu viskas atrodė tikrai gerai, bet dabar prabėgus nemažai laiko aš nesuprantu, kaip galėjau leisti jai taip elgtis. Nenoriu gilintis į smulkmenas, o tiesiog parodyti, kad apie meilę, kuri užmerkia akis, žinau ne iš nuogirdų. Mano draugas taip pat yra įsipainiojęs į meilės voratinklį. Jis gyvena su savo panele ir jų santykiai yra labai įtempti. Viskas dėl to, kad panelei trūksta elementaraus suvokimo. Žmogus negali su draugais kartą per 2 savaites nueiti išgerti alaus. Atrodo, kad jie ne 1,5 metų draugauja, o yra 15 metų vedę.

Išprotėjusio žmogaus iliuzijų pasaulis jam yra tikrovė, ir bet kokią iliuziją galima įteigti žmogui, kaip jo vienintėlę realybę. Kartais suabejoju ar esu tikras, ar visi mano draugai, išgyvenimai, darbai nėra tik mano galvoje sukurtas gyvenimas, man gulint, pripumpuotam raminamųjų, ligoninės palatoje. Juk galbūt tai yra mano tiesa, bet aš to nesuvokiu. Amžių amžius žmonės yra mulkinami įvairiausiais dalykais – religija, pinigais, gyvenimiškomis vertybėmis ir panašiai – tuo, ko jiems visai nereikia, kas žmogui yra tolima ir apskritai prieštarauja prigimčiai. Vakar vakare į mano kliedinčią galvelę užklydo mintis, jog galbūt ir meilė tėra, kažkieno išgalvota, melagystė. Senų senovėje vaikai apie ją sužinodavo iš pasakų, dainų. Dabar mums ją puikiai iliustruoja filmai, reklamos, knygos. Tačiau man šis paslaptingas jausmas vis dar tebėra tokia pat nežinomybė, kaip ir ankščiau. Jeigu multimedija kuria 99% šiuolaikinių žmonių mąstymą, negi ir meilė negali mums būti įteigta? Aišku reikia ją atskirti nuo instinktų, prigimties ir pažiūrėti, kas lieka? Nesugadintas to tyro jausmo – nešališkas, stebiu žmonių kančias ir nesuvokiu jų tikslo. Išdavystės, smurtas šeimoje. Įvairūs juokeliai apie žmonių santykius, kuriuose daugiau tiesos, nei humoro – aiškiai rodo, jog žmonės kenčia, nes galvoja be meilės būsią nepilnaverčiai. Nejaugi? , – noriu paklausti.

Man buvo dvylika. Kišenės pilnos digimonų kortelių, šieno kupeta ant galvos, o galvoje švilpavo vėjai. Tačiau vieną dieną pamačiau šviesius plaukus, kurių nenorėjau tampyti – jie buvo pernelyg gražūs, pernelyg blizgėjo tamsiuose mokyklos koridoriuose. Rašydavau laiškus, kurių nedrįsdavau jai paduoti, bet man pakakdavo ir svajonių. Man buvo penkiolika. Norėdavau laikyti jos ranką, vestis į kiną, juoktis, gulėti ant žolės, kalbant apie ateitį, sapnus, norus. Bet ją iš mokyklos pasiimdavo vyresni vaikėzai, su prasikalusia barzda ir plaukais, sušukuotais ant šono, bei iš tėčio slapta nuvogtais automobiliais. Tada išmečiau laiškus. Man buvo aštuoniolika. Jos šviesūs plaukai tebešvietė vakarėliuose, kuriose ją sutikdavau. Norėdavau su ja nuvažiuoti prie jūros, su tėčio automobiliu, tačiau ji turėdavo vaikinus, kuriems nebereikėdavo skolintis keturių ratų. Kartais ir dviejų. Man yra dvidešimt dveji. Nors nebematau jos, bet mano košmarus visad nugali tie šviesūs plaukai. Nė negalvoju apie rimtus dalykus, tačiau prisiminus ją, staiga suaugu, nebebijau atsakomybės. Visur matydamas šviesius plaukus, giliai viduje tikiuosi, jog tai ji. Bet nė velnio. Tai tik mano vaizduotė.

Ilgai ieškojau šio atsakymo savo gyvenime… Vis atrodydavo va dabar turėtų būti viskas gerai, bet kažko trūkdavo, iš šono pažiūrėjus buvo galima pagalvoti, kad esu tikrai laimingas, gi turiu, viską, tačiau viduje nei velnio taip nesijaučiau. Taip, visi siekiame laimės, tačiau kada būnam laimingiausi? Atsakymas paprastas, tik gaila nuo mažų dienų jo nežinojau, o ar žinai jį tu? Tai kažkas apie ką pasaulis kuria dainas, stato filmus, kovoja konkuruoja, ir diskutuoja tačiau tiek mažai žino apie tai. Visi žmonės, net gyvūnai ir augalai, nori tik vieno – meilės. Bet esame pamiršę ir galvojame, kad jos įmanoma gauti iš aplinkos, iš noro išpildymo.. – nesąmonė ir melas, iš išorės TO NIEKADA negausi! Laimingu nepadarys jokia mergaitė su trumpu sijonėliu, joks užpumpuotas bicepso dydis, joks milijonas, niekada netapsi laimingu, jei tik pats nemylėsi. Svarbu – jei rimtai susikaupęs pastudijuotum savo gyvenimą, tai pamatytum, kad nusiraminai ir laimingiausias buvai tik tada, kai buvai pats įsimylėjęs iki ausų galiukų. Tik tada ją jaučiame, kai patys mylime, aplanko tikroji laimė, dingsta visi rūpesčiai, spalvos tampa ryškesnės ir gyvesnės, jauti tikrąją prasmę gyventi, tada lyg užšalusi gėlė po žiemos miego pražysti gražiausiom spalvom ir tampi toks ryžtingas, drąsus ir įdomus, kad net pats savęs nebesugebi atpažinti. Tampame stiprūs.

Gal… negalima sakyti meilė. Tai verčiau galima pavadinti susižavėjimu, tačiau jei į tai per daug nekreiptumėm dėmesio: meilė mane tikrai verčia keistis! Prieš kelerius metus aš buvau įsimylėjusi į savo klasioką. Naa… Buvau tai pasakiusi vienam savo vyresniam draugui, ir jis suabejojo, ar tai yra meilė – aceit meilė mano amžiuje (~13-14m.) tėra stiprus susižavėjimas. Gal. Kartą aš visa susikūprinusi, apsipylusi ašaromis atėjau į klasės vakarėlį ir keikiau visą pasaulį, o jis atėjo, apkabino mane per pečius ir sakė tikrai kažką gražaus, deja, nepamenu. Po to karto aš nepradėjau skaityti poezijos ar bėgioti rytais, tačiau dėl jo nusidažiau savo plaukus sruogelėmis, nors iki tol buvau sau tvirtai pasižadėjusi jokio makiažo, plaukų ar kitokių dažų. Kitas kartas buvo labai kvailas. Kiekvieną kartą gėdingai nuneriu galvą tai prisimindama. Spėju tai galima pavadinti meile internetu. FUI FUI FUI. Žmonės! Susitikinėkit su žmonėmis iš interneto, o ne įsimylėkit juos, nes tada jums ims drebėti kinkos: “O jei aš jam nepatiksiu? O jei aš apsikvailinsiu??” and so on. Man taip ir nutiko, ir nebuvo itin saldu. Kaip penkiolikmetei man užteko nuotraukų, video keitinėjimosi, kad įsimylėčiau žmogų. Ir štai, jo dėka ėmiau domėtis kinu ir šiaip, kultūra. Iš naujo pažiūrėjau į muziką. iki tol klausiausi pačių banaliausių atlikėjų, o jo dėka mano siela pabudo ir pareikalavo kažko neįprasto, kad ją praturtintų. Vien dėl to aš jam esu be galo dėkinga.

Gimęs kūdikis neskiria savęs nuo aplinkos, tai, kad jam dainuoja mama – jam atrodo, kad dainuoja visas pasaulis ir jis, o jei jaučia alkį – viskas pasaulis išalkęs. Ir tik vėliau vaikas pradeda save identifikuoti kaip atskirą individą, nes pastebi rankutes, kurios gali kažką paliesti. Kodėl įsimylėję žmonės dažnai sutapatina save su mylimuoju, o blogiausia tai, kad pradeda jausti “nuosavybės”, “savojo turto” jausmą mylimąjam. Mylėdami dažnai pamirštame, kad mylimasis taip pat kaip ir tavo vaikai, broliai ar seserys tau nepriklauso. Tai visiškai laisvos, nepriklausomos asmenybės, kurias pažįstį geriausiai dėl savojo santykio su jų pasauliu. Bet pažinimas nesuteikia teisių ar pretendavimo į nuosavybę. Kam tu priklausai? Ir padarykime pauzę. Nes atsakant į šį klausimą visų pirma reikia žinoti kiek tu ir tavo mylimasis esate kartu. Eurofinės meilės stadijoje, tai apima pirmuosius mėnesius, o gan net ir vienerius metus įsivaizdavimas, kad “du tapo viena” yra taip stirpiai išreikštas, kad net sunku būtų įsiterpti. Ir kas tada? Kam tu priklausai? Jam/jai? Ko gali atsisakyti? Visko? Ką galėtum paaukoti -viską? Neskubėk, nes šis jausmas laikinas. Ne veltui yra sakoma “meilės mėnesis” tai subtili užuomina į tai, kad meilė nėra amžina ir galiausiai prieina sekantį etapą. Šiame etape jau pastebimi nekurie skirtumai, kurie “viena” gražina į dvi individualias asmenybes. Ar buvo iškilę šie klausimai. “Ji nori eiti į filmą, jis ne”, “Jai nepatinka jo draugai, jam nepatinka jos draugių draugija”, “jam nepatinka požiūris, jai nepatinka vertinimas”, “Abu nori kalbėti, nepasidalina kuriam kada”… Tai jau antrasis periodas ir šiame periode atsakyti į klausimą “Kam tu priklausai?” sudėtingiau. Nes vis gi balansuojama tarp noro priklausyti tam “kas tavimi (turi) rūpintis” ir tarp noro neprarasti savo sąvasties, kuri identifikuoja tave kaip žmogų.

Ar kada jautėtės svetimi? Tokie svetimi ir vieniši, jog nežinojote, kur dėtis, ką daryti… Dienomis, kaip ši, mane apninka ta keista, slogi nuotaika. Plaukiu minioje žmonių, tūkstančiai veidų, minčių lėtai slenka pro šalį. Rodos, reikia surasti nerimo šaltinį ir jį išrauti su šaknimis, bet ką daryti, jeigu problema ne manyje. Įsivaizduokite nebilį, kurio didžiausia svajonė ištarti žodį, tačiau jis negali, kad ir kaip karštai to trokštu. Taip jaučiuosi ir aš. Kaip iki išprotėjimo romantiškam žmogui gyventi, suvokus, jog meilė nebeegzistuoja, nes paprasčiausiai tam nebėra sąlygų. Žmonės nustojo vertinti tikrąjį jausmą, kaip pakaitalą rinkdamiesi įvairius svingerių vakarėlius, naujas sekso pozas ir pan. Visa tai skirta ne gyvenimui paįvairinti, o užpildyti tuštumą, kuri skirta meilei, tokiai, kokia ji turėtų būti, nors retas išdrįstų, tai pripažinti. Tą, ką žmonės šiomis dienomis vadina, tuo magišku žodžiu, yra išsigimęs jausmas, kurį skatina pinigų troškimas, egoizmas ir sielos tuštumas.