Motiniška meilė

Motinos meilė, kaip sakiau, yra besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo reikmių įtvirtinimas. Bet prie šio apibūdinimo kai ką reikėtų pridurti. Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du bruožus: pirmasis – rūpestis ir atsakomybė, kurie yra būtini norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis bruožas siekia toliau nei globa. Tai yra nuostata, skiepijanti vaiko meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, kaip nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, puiku gyventi šioje žemėje! Šie du motiniškos meilės bruožai labai koncentruotai išreikšti Biblijos pasakojime apie tvėrimą. Dievas sukūrė pasaulį, žmogų. Tai susiję su paprastu rūpesčiu ir būties teigimu. Bet Dievas eina toliau. Kitą dieną, kai gamta ir žmogus jau buvo sukurti, Dievas tarė: “Tai yra gerai”. Kitas motiniškos meilės žingsnis – išmokyti vaiką jausti: gera gimti; tai įdiegia jame meilę gyvenimui, ne tik norą likti gyvam. Ta pati idėja slypi ir kitoje Biblijos simbolikoje. Pažadėtoji žemė (žemė visados yra motinos simbolis) aprašyta kaip “pertekusi pieno ir medaus”; pienas yra pirmojo meilės lygmens – rūpesčio ir teigimo – simbolis. Medus simbolizuoja gyvenimo saldybę, meilę jam ir džiaugsmą dėl to, kad gyveni. Dauguma motinų gali duoti “pieną”, bet nedaugelis gali duoti taip pat ir “medų”. Tam, kad galėtų duoti medų, motina turi būti ne tik “gera motina”, bet ir laimingas žmogus – tikslą pasiekia nedaugelis. Poveikis vaikui yra labai didelis. Motinos meilė gyvenimui yra tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas. Abi nuostatos labai veikia visą vaiko asmenybę; iš tiesų nesunku atskirti tarp vaikų – ir tarp suaugusių – tuos, kurie gavo tik “pieną”, ir tuos, kurie gavo “pieną” ir “medų”.