Erich Fromm “Meilės objektai” Meilė sau
Nors niekas neprieštarauja, kai meilės samprata yra taikoma įvairiems objektams, daugelis yra įsitikinę, kad dora – mylėti kitus, o save mylėti – nuodėmė. Manoma, jei aš myliu save, vadinasi nemyliu kitų, taigi meilė sau yra savanaudiškumas. Šis požiūris turi senas tradicijas Vakaruose. Kalvinas kalba apie meilę sau kaip apie “piktžaizdę”. Froidas kalba apie meilę sau psichiatrijos terminais, bet ją vertina taip pat kaip Kalvinas. Jam meilė sau yra tas pats, kas narcisizmas, libido nukreipimas į save. Narcisizmas yra ankstyviausia žmogaus vystymosi stadija ir, jei asmuo vėlesniame gyvenime grįžta prie narcisizmo, jis nesugeba mylėti, o kraštutiniu atveju tampa bepročiu. Froidas manė, kad meilė yra libido pasireiškimas, ir jei libido yra nukreiptas į kitus – tai meilė, o kai į save – meilė sau. Tuo pačiu tai reiškė, kad meilė kitiems ir meilė sau yra priešingi dalykai, kuo daugiau vieno, tuo mažiau kito. Jei meilė sau yra blogis, tai nesavanaudiškumas yra gėris. Kyla šie klausimai: ar psichologiniai stebėjimai patvirtina tezę, kad tarp meilės sau ir meilės kitiems esama esminio skirtumo? Ar meilė sau yra tas pats savanaudiškumo fenomenas, ar tai priešybės? Be to, ar šiuolaikinio žmogaus savanaudiškumas iš tiesų yra rūpestis dėl savo paties individualybės su visomis savo intelektualinėmis, emocinėmis ir jausminėmis potencijomis? Ar “jis” nėra tapęs tik priedėliu prie savo socialinio-ekonominio vaidmens? Ar jo savanaudiškumas tapatus jo meilei sau, o gal jį ir gimdo kaip tik jos trūkumas?