Kategorija: Meilės istorijos

Ta beribė tuštuma, kurią jaučiu savo širdyje, užtemdė man akis. Tu išėjai... Ir kartu su savimi išsinešei mano gyvenimo džiaugsmą. Liko tik skausmas, ašaros ir nuolat mintyse skambantis žodis "kodėl?". Ta nežinia, kurioje dabar esu, verčia mane susimąstyti. Aplink tokia klaiki tyla, kad net spengia ausyse. Ar verta buvo aukoti tas dienas, tas nemigo naktis tau? Su kiekvienu žingsniu suprantu, jog visa tai buvo veltui... Veltui tikėjau savo pačios sukurtomis iliuzijomis. Ir vis dėlto kaip gaila. Tau nereikėjo mano juoko, mano iš laimės...

Tikriausiai kaip ir visos mokinukės, kažkada buvau paika, linksma, vėjavaikė mergaičiukė. Mokiausi dešimtoje klasėje, džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka ir stengiausi nepraleisti nė menkiausio šanso būti laiminga. Buvau tokia naivi, tokia nerūpestinga, tokia...... patenkinta gyvenimu. Galėjau be sąžinės priekaištų visiems jiems juokaut: " Man visi patinkat..... Ir kiekvienas Jūsų man brangiausias!" Bet...vieną savo nerūpestingo mokyklinio gyvenimo dieną, eidama mokyklos koridorium staiga išgirdau žodį.... žodį, kuris pavertė gyvenimą aukštyn kojom... žodį, kuris buvo toks paprastas, bet kartu toks ypatingas.... žodį "labas". Išvydau akis.... tokias dideles,...

Gyvenimas būna gražus, kol tu jį tvarkai... Bet ateina laikas kai i tavo gyvenimą įsilieja dar vienas, toks pat savarankiškas, žmogutis... Karta jis pasisiūlo padėti, padėti tvarkyti tavo gyvenimą... Jis žada padaryt jį spalvingesniu, linksmesniu ir vieninteliu... Palengva jis taip ir daro... Jis praskaidrina tavo gyvenimą, suteikia jam prasme... Bet... Bet tu net nepajauti kaip ji tave lengvai "sudirba"... Ji apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis, priverčia tave pasikeisti, palikti visus draugus nuošaly... Bet tai dar nieko... Jei ji labai nori, net atima tavo...

Kodėl? Galima paklausti dar kartą? Kodėl? po velniais kodėl dar nedingai iš mano gyvenimo? Pakylu išpilta prakaito... kodėl dar naktimis, sapnais primeni man save? Dar vienas sunkus sapnas... kodėl nesugebi kaip rytinis rūkas saulei nušvitus išnykti ir nepalikti nei pėdsako mano gražiame ir laimingame mažame pasaulyje? Kodėl kaip košmaras įsibrauni į mano sapnus ir priverti prisiminti tave? Tu tyli. Neatsakai. Nes tavęs nėra šalia. Ir nebus. Ne, nejaugi aš ir vėl kalbuosi su savimi?... ar su sienomis, nuotraukomis ir žaislais?.. išsliūkinu iš savo...

Tik-tak, tik-tak, tik-tak rodos vis garsiau ir garsiau tiksi baltas laikrodukas ant mano rankos, tarsi norėdamas pranešti: baig-ta, baig-ta, baig-ta. O aš vis sėdžiu ant akmens ir žiūriu tolyn, į horizontą už ežero, į besileidžiančią saulę. Su kiekvienu "tik" ir "tak" skinu po ramunės lapelį nuo savo puokštės. Nebežinau, kiek laiko čia sėdžiu, bet jaučiu, kaip laikas bėga ir bėga, o man jau nebesvarbu. Iš gražiosios, pačios nuostabiausios puokštės liko tik gėlių stiebeliai ir baltas šilkinis kaspinėlis. Širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau....

Mūsų pažintis buvo labai netikėta. Tai įvyko prieš mano sesers vestuves. Aš vestuvėse turėjau būti pirmoji pamergė, bet neturėjau pabrolio. Tada sesers vyras pasiūlė savo draugą. Mus supažindino savaitę prieš vestuves. Kaip sakant, mes linksmai atšokome vestuves. Po jų išsiskyrėme, lyg būtume visai nepažįstami. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis išėjo į kariuomenę (mus skyrė 600 kilometrų). Po mėnesio Tauragėje buvo vasaros atidarymo šventė. Ir kaip tyčia, jis grįžo namo. Taip išėjo, kad mes vėl susitikome ir ėjome į šventę kartu. Po truputį...

Šalta... Žiema... Kūčių rytą prabudau kaip visada su viltimi, kad manęs laukia pilna nuotykių diena. Tvarkydama kambarį, radau knygą "Kalėdų stebuklų margumynai". Burtais nesidomėjau, mečiau knygą į šalį, ji nukrito ant žemės. Knyga atsivertė ties 24 psl. Knyga buvo tikrai sena, todėl susidomėjau: "Gal tai mano likimas?" Perskaičiau: "Kalėdų popietę išplovus veidą pienu ir patrynus žiupsneliu ramunėlių nuoviro, vaikinus mergina sužavės savo nepaprastu grožiu". Po pusvalandžio viskas buvo atlikta. Vakare buvau susitarusi nueiti prie krioklio. Likus valandai iki 24 h. Vienas vaikinas paklausė:...

Nuosavas namas. Pirmojo aukšto kambarys. Ten aš - penkiolikmetė, romantiškų svajų prikimšta galva, trokštanti meilės, švelnumo, JO šilumos. JIS įeina, bet kažkaip ne taip, kaip visuomet, žengia tokiu žingsniu, lyg manęs nė nebūtų. Nors aš šalia, žvelgiu į JĮ. O JO žvilgsnis toks trumpas, bet tiek daug pasakantis: "Tu - niekas, esi man tuščia vieta". JIS žvelgia taip, tarsi manęs nė nematytų. O mano mažas pasaulėlis dūžta į šipulius. Širdis perverta skausmo ir JO abejingumo. Pabundu - tai tik sapnas. Deja, po savaitės...

Tu nematei manęs. Tu nematei, kaip mano skruostus riedėjo ašaros. Jos buvo tokios didelės ir sūrios, ir taip degino veidą. Taip norėjosi dar daug ką pasakyti. Bet... neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje. Man taip buvo skaudu dėl mūsų išsiskyrimo. Bet gerai žinau - esu pati kalta. Galiausiai akys išdžiūvo, o aplink buvo tik nyki vienuma, kuri mane dar labiau slėgė. Taip norėjau tave matyti, išgirsti bent vieną žodį. Bet... Ir vėl viskas aptemo. Ašarotose akyse regėjau tik paskutinius tavo rašytus žodžius. Aš atleidžiu...

Pavasaris. Visi medžių ir krūmų pumpurai skuba džiaugtis pirmaisiais saulės spinduliais. Visų širdyse prasiskleidžia seniai pamiršti jausmai. Viskas atgyja. Visi prabunda iš gilios žiemos miegų. Tik jie niekada nebeatmerks savo mėlynų akių. Niekada jie negalės dalintis su visais savo džiaugsmu ir skausmu. Nebesidžiaugs jie saulės spinduliais. Niekada jų rankos nebeapkabins jiems artimų žmonių. Žydrūnė ir Vaidas draugavo daugiau nei 4 metus. Jų keliai susitiko, kai Žydrūnė su tėveliais atsikėlė gyventi į senelės namus. Jai tada buvo jau beveik 14 metų. Smulkutė, blyškaus, bet...