Meilė - tai kažkas Dieviško, kažkas neištiriamo, kažkoks paslaptingas ir trokštamas jausmas. Daugelis žmonių ja net netiki, nes kažkada yra nusivylę ir praradę viltį ją rasti. Bet juk Meilė būna skirtinga... Galima mylėti mamą, brolį, šunį, tėvynę.... Bet iš visų...
Kodėl mes kartais elgiamės taip, tarytum patys prieštaraudami sau? Vieną dieną galime prisiekinėti meilėje, o kitą jau bėgame neatsisukdami. Kas mus verčia taip elgtis? Spontaniškumas? O gal kvailumas? Jeigu sugebame ištarti žodį "myliu", ar mes ištikrųjų mylime? Ar tik meluojame patys...
Prisimenu ta nuostabų žvaigždėtą vakarą, kai mes buvome kartu. Aš sėdėjau šalia tavęs, o tu šalia manęs. Mes žiūrėjome vienas į kitą. Kvėpavome vienas kitam i veidą. Alsavome aistra. Buvo nuostabu. Tu taip lėtai palietei mano kūną, tą akimirką aš lyg...
Dar visai neseniai tikėjau žodžiu, tikėjau priesaika, tikėjau žmogumi. Dar visai neseniai žmogaus akyse mačiau viltį, mačiau ugnelę. Šiandien nebematau ir netikiu niekuo. Ne, ne todėl, jog būčiau apakusi ar visiškai nusivylusi gyvenimu. Žinoma jis nėra proporcingas laimei, bet nusivylimo...
Esu be proto įsimylėjusi ir, atrodo, viskas būtų gerai, bet mano meilė yra be atsako ir, turbūt, niekada nebus kitaip. Bet aš paprasčiausiai negaliu jo pamiršti. Kiekvieną rytą pabundu, galvodama tik apie jį, sapnuoju jį, svajoju apie jį ir gyvenu...
Vieną dieną man nusišypsojo laimė, atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių išvažiavau atostogauti į Palangą. Nieko nėra maloniau nei dienas ir vakarus praleisti prie jūros. Vakare su draugėmis nuėjome į diskoteką. Man patiko ten buvęs vaikinas, su kuriuo visą vakarą...
Mažame, jaukiame kambarėlyje skambėjo rami melodij. Aplink mus gaubė tamsūs langai. Tik aukštai danguje buvo matyti, ryškiai šviečiantis mėnulis. Jis ly būtų žiūrėjęs į mus. Mes buvo me paskendę žvakių šviesoje. Ji tai labiau švytėjo, tai prigesdavo, o mus tik dar...
Žiūriu į lėtai besileidžiančią saulę ir jos auksiniuose spinduliuose regiu mano kūną draskančią raudą. Norėčiau drauge su ja pasinerti į jūros gelmes ir daugiau niekada nebejausti skausmo ir nežinomybės, tos beprotiškai nepakeliamos vienatvės ir beprasmybės jausmo. Norėčiau, kad ateinanti naktis išsklaidytų...
Lietus. Tūkstančiai mažų lašelių atsitrenkia į šaltą žemę. Ir išnyksta... Niekas jų neprisimins, ne visus pastebėjai ir tu. Ne visus net ir labai norėdamas pastebėtum. Tūkstančiai atskirų pasaulių išnyksta tau nė nespėjus suprasti, kad jie išvis egzistuoja... Ašaros. Kaip ir lietus....
Rodos, tai tik eilinis vasaros vakaras... vakaras, kuris lyg ir turetu niekuo nesiskirti nuo kitu, bet, deja, skiriasi... Šįvakar jaučiuosi kaip niekad vieniša. ne todėl, kad sėdžiu namuose viena, bet todėl, kad jaučiu kažkokią tuštumą viduje. Sėdžiu balkone ir žiūriu pro...