Kategorija: Meilės istorijos

Šalta... Žiema... Kūčių rytą prabudau kaip visada su viltimi, kad manęs laukia pilna nuotykių diena. Tvarkydama kambarį, radau knygą "Kalėdų stebuklų margumynai". Burtais nesidomėjau, mečiau knygą į šalį, ji nukrito ant žemės. Knyga atsivertė ties 24 psl. Knyga buvo tikrai sena, todėl susidomėjau: "Gal tai mano likimas?" Perskaičiau: "Kalėdų popietę išplovus veidą pienu ir patrynus žiupsneliu ramunėlių nuoviro, vaikinus mergina sužavės savo nepaprastu grožiu". Po pusvalandžio viskas buvo atlikta. Vakare buvau susitarusi nueiti prie krioklio. Likus valandai iki 24 h. Vienas vaikinas paklausė:...

Nuosavas namas. Pirmojo aukšto kambarys. Ten aš - penkiolikmetė, romantiškų svajų prikimšta galva, trokštanti meilės, švelnumo, JO šilumos. JIS įeina, bet kažkaip ne taip, kaip visuomet, žengia tokiu žingsniu, lyg manęs nė nebūtų. Nors aš šalia, žvelgiu į JĮ. O JO žvilgsnis toks trumpas, bet tiek daug pasakantis: "Tu - niekas, esi man tuščia vieta". JIS žvelgia taip, tarsi manęs nė nematytų. O mano mažas pasaulėlis dūžta į šipulius. Širdis perverta skausmo ir JO abejingumo. Pabundu - tai tik sapnas. Deja, po savaitės...

Tu nematei manęs. Tu nematei, kaip mano skruostus riedėjo ašaros. Jos buvo tokios didelės ir sūrios, ir taip degino veidą. Taip norėjosi dar daug ką pasakyti. Bet... neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje. Man taip buvo skaudu dėl mūsų išsiskyrimo. Bet gerai žinau - esu pati kalta. Galiausiai akys išdžiūvo, o aplink buvo tik nyki vienuma, kuri mane dar labiau slėgė. Taip norėjau tave matyti, išgirsti bent vieną žodį. Bet... Ir vėl viskas aptemo. Ašarotose akyse regėjau tik paskutinius tavo rašytus žodžius. Aš atleidžiu...

Pavasaris. Visi medžių ir krūmų pumpurai skuba džiaugtis pirmaisiais saulės spinduliais. Visų širdyse prasiskleidžia seniai pamiršti jausmai. Viskas atgyja. Visi prabunda iš gilios žiemos miegų. Tik jie niekada nebeatmerks savo mėlynų akių. Niekada jie negalės dalintis su visais savo džiaugsmu ir skausmu. Nebesidžiaugs jie saulės spinduliais. Niekada jų rankos nebeapkabins jiems artimų žmonių. Žydrūnė ir Vaidas draugavo daugiau nei 4 metus. Jų keliai susitiko, kai Žydrūnė su tėveliais atsikėlė gyventi į senelės namus. Jai tada buvo jau beveik 14 metų. Smulkutė, blyškaus, bet...

Dabar galiu ramiai apie jį galvoti. Žiūriu į nespėjusias pajuosti raide ant akmens ir akies kampeliu matau "Jį". Žinau, kad ir kaip staigiai atsigręžčiau, jo ten nebus. Man kartais atrodo, kad jis skaito mano mintis ir mano ketinimą pasukti galvą atspėja greičiau ,nei kaklas paklūsta mano norui. Nesvarbu. Po Viliaus mirties jis visuomet su manimi. Vilius - kas kita. Kai sirgau plaučių uždegimu Vilius visada sėdėdavo prie manęs ir budėdavo. Tačiau kartą išėjęs iš ligoninės, jis jau nebegrįžo namo. Pėsčiųjų perėjoje jį užkabino...

Kai jis savo būsimąją žmoną sutiko pirmą kartą, pamanė, kad tik ši moteris gali atsakyti jam į klausimą, kamuojantį po netekties. Tą pačią naktį ji padarė jį laimingą. Tuo tarpu ji pamačiusi savo būsimą vyrą neįžvelgė jame jokio grožio, tačiau tą vakarą nieko geriau nebuvo, o jai buvo liūdna. Pirmasis vyras ją paliko, jis nusižudė, bet jis ją taip mylėjo, o ji - galbūt, tiesa, jis buvo už ją žymiai vyresnis... Ji visą laiką norėjo šokti, linksmintis, o jis ieškodavo nuošalesnės vietos, vienatvės....

Šioje vasaroje atsimenu mūsų vieną akimirką, kai ant rausvo rugpjūčio jūros kranto esu šalia tavęs. Abu buvome lyg ant sparnų, tartum per sapną. Žavėjausi jos kerinčiu žvilgsniu, nuostabiu balsu, skendau jos glamonėse. Ji atrodė tarsi liūdna, kažko laukianti, gal būt manosios meilės, kuri suteiktų jai laimės ir palaimos? Mudviejų meilė buvo tarsi smėlio pilis, kurią kartu statėm pajūryje. Nepaisant besibaigiančios vasaros bei nugramzdintos jau seniai į vandenį mūsų smėlio pilies, mudviejų meilė neišblėso ir tikiuosi greitai neišblės....

Jau buvo prasidėjęs man velnio tuzino ruduo, kai pagaliau išsipildė mano didžiausia svajonė. Mano draugas maždaug mano amžiaus, o gal net ir vyresnis. Jo garbanoti, ilgi ir juodi, tarsi anglis, plaukai beveik visiškai slėpė, nuolat žybčiojančias dvi nuostabias žvaigždutes - žvalias, rudas ir nuolat linksmas akis. O jo juokas buvo kerintis, net ir dabar jį girdžiu. Mes jau seniai buvom pažįstami, tad mūsų draugystei neiškilo jokių kliūčių. Kasdieną kartu žaisdavom, kalbėdavom ir eidavom pasivaikščioti. O kartais ir padainuodavom ar pašokdavom drauge. Kad jūs...

Aš nežinau, ką aš noriu, man širdis sakė, o aš nežinojau ką. Ji kalbėjo keistus dalykus: ji sakė, kad myli. Kad vieną dieną ji sutiks kitą širdį, kuri išmokys ją plakti greičiau ir vienu ritmu. Vienas ritmas - viena didelė širdis. Ir aš jo nesuprantu... Aš maniau, kad meilės nėra šioj žemėj, meilė yra tik iliuzija, kurios nėra. Bet širdis man sakė: meilė yra. Meilė negali būti iliuzija, nes iliuzijas susikuriame patys, o meilę mums sukuria kiti, ir mes ja tikime. Tik vėliau...

Parašyk, kad mane myli, parašyk - tyliai kartoju sau mintyse. Tiek kartų sakei, kad tau patinku. Bet tave turbūt gąsdina tai, kad tu net nežinai, kaip aš atrodau. Bet ne išvaizda meilėje svarbiausia. O Tadai, aš tave taip myliu, ir taip bijau tave prarasti. Bet vis dėlto tu man parašei, kad myli mane. Aš visa drebu iš laimės, iš jaudulio. Kokia aš laiminga... Po kiek laiko mes susitikome. Pirmieji susitikimai mane džiugino, nors ir nebuvo idealūs. Bet kuo tolyn, tuo blogyn. Neturėjome vienas...