Meilė bloguose

Žmogus nuolatos turi problemų. Jis visuomet suranda priežasčių atsisakyti, nedaryti ar tiesiog nematyti. Žmogus užprogramuotas slėptis mele, lyg savo saugiausioje tvirtovėje, kuri ankščiau ar vėliau vis tiek subyrės. Dauguma iš mūsų skuba, lekia. Dauguma iš mūsų retai pamato detales ir tikrai daugelis neištiesia pagalbos rankos atsitikus nelaimei. Po velnių, kas mums darosi, žmonės? Ko mes tokie pikti? Kodėl mes tokie pavargę nuo gyvenimo? Kodėl problemos užgožia jų sprendimus? Kodėl kasdien žvelgiame į ateitį, lyg tai būtų mūsų išsigelbėjimas? Kodėl negyvename dabar? Užsimerk. Įkvėpk. Nusišypsok. Ir tyliai sau mintyse pasakyk: „Ei, klausyk, žinau, kad kartais būnu kaip suknistas ožys ar ožka. Ir mane daug kas erzina. Myliu tave. Myliu save. Myliu visus aplinkui. Myliu pasaulį“. Esame tokie klaikūs, tiesa? Aš, aišku, nešneku konkrečiai apie visus mus. Bet vis dėl to. Jei dažniau pasakytume, kad myli žmogų (kaip draugą, šeimos narį, širdies antrą pusę), jei dažniau atsiprašytum, jei dažniau prašytum atleidimo, net nesijausdamas kaltas, net jei ir tavo blogas poelgis buvo įvykdyta seniau, tu jau pakeistum pasaulį. Tu įneštum kažką kitokio. Žmogus esantis šalia tavęs nusišypsotų ir jo diena būtų 100 kartų geresnė. Tavo irgi. Jautiesi, lyg padaręs kažką gero. O tu ir padarysi kažką gero.

Kas yra meilė? Į šį klausimą žmonija bando atsakyti tūkstančius metų, tačiau vieną atsakymą sunku rasti. Yra daugybė meilės rūšių ir daugelis mūsų greičiausiai esame patyrę ne vieną jų. Taigi pateikiame net 13 meilės rūšių. Kurias iš jų jau patyrėte jūs? 1. Ideali meilė. Tai tokia meilė, kai susižavima kokiu nors objektu. Tokia meilė paprastai paremta svajonėmis ir fantazijomis. Įsimylėjęs dažniausiai idealizuoja tą, kurį įsimylėjo. Kai įsimylėjęs geriau pažįsta savo meilės objektą, dažniausiai susižavėjimas juo praeina ar bent jau sumažėja. 2. Romantiška meilė. Tokia meile dažniausiai ilgai mylimas asmuo, kuriam jaučiama aistra, trauka, rūpestis ir pagarba. 3. Erosas. Tai aistringa meilė, kuri apsiriboja lytiniu potraukiu kitam asmeniui. 4. Draugiška meilė. Tai šilti, draugiški jausmai žmogui, su kuriuo jums gera kartu leisti laiką. 5. Besąlygiška meilė. Tai labai stipri meilė, kai jaučiamas poreikis rūpintis kitu žmogumi nepriklausomai nuo to, koks jis yra ir kaip elgiasi. 6. Sąlyginė meilė. Tai meilė, kuri egzistuoja tik tam tikromis sąlygomis. Tokia meilė priklauso nuo tam tikrų aplinkybių, kurioms neįvykus meilė dingsta. Pavyzdžiui, jei moteris myli vyrą tik dėl jo pinigų, tuomet jam netekus turto, meilė dingsta.

Eilinis vakaras… Vienuma. Viduje tuštuma.Ilgesys. Begalinė meilė. Meilė, skirta tau. Tik tau… Kiekviena sekundė ne su tavimi mane verčia ilgėtis tavęs… Man norisi, jog visada būtum šalia. Dieną, naktį… Mylėtum, saugotum, apglėbtum ir ištisai kalbėtum su manimi.. Juk tu žinai, kaip man patinka kalbėti… Nors ir apie nieką… Dievinu tą akimirką, kai mūsų žvilgsniai pagauna vienas kitą… Kai šypsaisi man… Branginu tas sekundes per kurias būni apkabinęs mane, nes jaučiu tavo šilumą, norą būti kartu… Atmintyje saugau viską, ką sukūrėmė… Tyliai kartoju tuos du žodžius… Kuriuos pirmą kartą taip buvo sunku ištarti.. MYLIU TAVE. O gulėjimas šalia, tas tylėjimas ir klausymasis kaip plaka tavo širdis, privertė mane jausti, kad tai, ką jaučiu tau, nepakartojama… Aš noriu, kad amžinai būtume kartu… Bet juk amžinybės nėra… Bet noriu, kad būtum su manimi tiek, kiek tik pajėgsi… Žinau, esu užsispyrusi, principinga, šiek tiek valdinga.. Bet turiu be galo didelę širdį… Aš myliu tave, kaip ruduo myli krentančius lapus… Myliu taip, kaip melodija myli žodžius… Šie dalykai vienas be kito negali.. kaip ir aš be tavęs… Einant miegoti man trūksta tavęs, prabudus ryte-trūksta tavęs. Bet žinau, kad turiu tave… Žinau, kad nesi kažkieno kitos… Jaučiu, jog myli… Kad tau rūpiu ir mane brangini. Žinai, prieš einant miegoti, kai guluosi į lovą visada galvoju apie mus, prisimenu pačius gražiausius kadrus iš laiko kartu… Užmiegu.. O sapnuose regiu tave.. Tokį fainutį, linksmą, besišypsantį gražuolį…

Sėdžiu ir smerkiu save…Kodėl? Todėl, kad po visų tavo išdavysčių aš nejaučiu Tau neapykantos. Kad ir kaip Tu įskaudinai, bet mano meilė Tau yra stipresnė už neapykanta. Bandžiau vakar savo skausmą paskandint alkoholyje, bet nepadėjo. Sudeginau tavo rašyta Kalėdų progos atviruką, bet tų žodžių kuriuos esi parašęs jame niekada nepamiršiu. Sudeginau lapukus kuriuose aš piešiau ir rašiau apie mus, mūsų meile. O tiksliau mano meile, nes manęs niekada nemylėjai… Taip tu manęs nemylėjai, laikei kvaile, tikriausiai nieko neverta aš tau buvau. Tik šeip laisvo laiko praleidimas, o po to lėkdavai šildytis kitos glėbyje… Skaudu kai pagalvoji, kad aš dabar verkiu, o tu tikriausiai su kita.. Toks jau tas gyvenimas. Tokia ta meilė. Tu mane esi taip įskaudinęs, net mano draugės tavęs nekenčia. Nors jos niekada tavęs nemėgo. Bet aš ta naivi mergina kuri tavim visą laiką patikėdavo nejaučiu tau neapykantos. Nes myliu tave, ta sudaužyta mano širdis myli tave. Jos šukės vis dar plaka meile Tau. Tam kuriam mažiausiai jos reikėjo ir reikia.

Prisimenu lyg tai būtų buvę vakar. Kaip šaltis apglėbęs pečius išlydėjo pro lauko duris. Kaip įsisupus į save ėjau, be jokių taip ar ne, be jokių niekšiškų kaukių, tenorėjau būt, o ne egzistuoti. Mintyse skambėjo „dar vieną naktį ir visą gyvenimą”. Susimąsčiau, kaip velniškai nekenčiu šio jausmo. Eiti pas žmogų, kai jis jau laukia. Menka smulkmena, tačiau visados pasimetu. Tas kartas buvo ne išimtis. Net juokinga, kad vienintelis dalykas į kurį pirmiausia buvau atkreipus, yra valiūkiški plaukai. Apsaldinęs tą vėlų vakarą, palydėjo namo. Buvau pasimetus ir bailė, galbūt net bėglė. Savo pačios gyvenimo bėglė. Lyg mano širdis tebūtų kalėjimas, iš kurio amžinai norėčiau pabėgti. Melavau pati sau ko aš noriu ir ką vertėtų turėt. Nemylėjau savo gyvenimo, tenorėjau pasislėpt ir nurimt. Kad viskas užsimirštų. Bijojau, kad mano prakeiksmai tik ir kartojasi, kuriuos paleido šamanai. Akli gyvenimo vingiai, nežinantys kur mane vesti. O galbūt, aš juos vedu į šalį. Link kairės pusės. Mes susitikome ten, kur viskas buvo pasibaigę. Tyliais ir mažais žingsniais įžengei. Net nepajutau, kaip viskas pasikeitę. Kaip sugebėjai, mielasis? Be jokių prisilietimų, tik savo egzistavimu. Kaip besisukanti Žemė, kurios Tu nesugebi pajausti. Nes ten kur tu – ten ir aš. Mano rytas prasideda vienu vardu. Naktimis tyliai šnabždu, kaip noriu. Noriu, noriu turėt savo širdies ritmą, kuri plaktu vienu žodžiu. Mano gyvenime galbūt per daug žodžio „noriu”, tačiau jis siejamas tik su vienu žmogumi.

Jie buvo geriausi draugai. Ji, ilgų plaukų, mėlynų akių, išvaizdi panelė. Jis, draugiškas, mielas, bendraujantis vaikinas. Pamoka. Nuobodu, jie sėdi klasėje ir klausosi tuščių mokytojo kalbų. Jis visą pamoką negali nuleisti nuo Jos akių, Jis taip norėtų prieiti ir pasakyti: – Suprantu, Tu mano geriausia draugė, bet aš Tau jaučiu daug daugiau nei draugystę. AŠ MYLIU TAVE. Bet aš per daug drovus, kad Tau tai pasakyčiau tiesiai į akis… Baigėsi pamokos, Ji priėjo prie Jo ir paklausė ar Jis šiandien galėtų ateiti pas Ją, nes Jos tėvai išvažiavę, o Ji viena nenori pasilikti penktadienio vakarą. Jis kaip žinoma sutiko. Jam nieko nebuvo brangiau už Ją, tad Jis galėdavo atsisakyti visko vien dėl to, kad bent valandą galėtų pabūti šalia Jos. Štai jau Jis pas Ją namie, jie guli lovoje, žiūri filmą. O Jis galvoja: – Kad Tau tik išdrįsčiau pasakyti ką jaučiu… Bet aš per daug drovus… Ech…Tas stiprus jausmas kurį Jis jautė Jai, buvo tikrai nuoširdus, bet Jis bijojo Jai prisipažinti, nes žinojo, jog Ji Jam jaučia tik paprastą draugystę. Draugystę, kuri niekada nevirs į tikrą meilę.

Žinot, nesu mėgėja tokių romantiškų dalykėlių, na, tik ne rašant. Paskaityti kitų istorijas visada smagu 🙂
Tačiau dabar mane apėmė tokia keista nuotaika…
Pažiūrėjau video iš youtube, kur liūtukas, augintas pas žmones, buvo paleistas į laisvę ir vėliau tie žmonės atvyko aplankyti jo. Prižiūrėtojai sakė, jog liūtas žmonių nebeatpažins, tačiau šis atbėgo, puolė glėbesčiuotis ir t.t. Iš pradžių galvojau, jog puola tuos vyrus, bet ne, jis tikrai buvo jų pasiilgęs 🙂 Tokie vaizdai ir dar fone skambanti atitinkama muzika priverčia apsiašaroti. Bent jau man pravirkti nereikia didelių pastangų – jei tik kas mielo, gražaus ir liūdno, tuoj tuoj Niagaros kriokliai pasirodo. Na, tada, po to video, pažiūrėjau dar vieną su liūdna meilės istorija. Tralialia, vaikinukas ir mergina mylėjo vienas kitą, bet kai nusprendė galų gale po tiek metų susitikti, lėktuvas, kuriuo skrido mergina, sudužo. Jie taip ir nespėjo garsiai vienas kitam ištarti “aš tave myliu”.

Na, o šiandien aš jum norėjau papasakoti labai seną meilės istorija, tačiau buvau pakerėta tuo, ką pamačiau šiandien eidama iš darbo. Kaip atsimenate aš iš darbo važiuoju su troleibusu. Na, ir išlipus iš troleibuso, kad nueičiau į namus man reikia pereiti kryžkelę. Taigi šiandien, kaip ir kiekvieną dieną aš išlipau iš troleibuso ir atsistojau prie šviesoforo bei pradėjau laukti žalios spalvos. Ir pastebėjau sau iš kairės du automobilius. Vienas buvo labai prabangus, na, o kitas paprastas ir kiek pasenęs. Bet mano dėmesį patraukė ne automobiliai, o jų vairuotojai. Prabangiame automobilyje sėdėjo vaikinukas su kostiumu, o senesniame mergina, apsivilkusi džinsus ir lengvus marškinėlius. Na, štai ir vaikinukas pradėjo šypsotis merginai. Ji pastebėjusi pradėjo irgi šypsotis. Jis atidarė langą, o ji, kad ir kaip norėjo, negalėjo atidaryti lango, nes jai reikėjo atidaryti prie keleivio sėdynės esantį langą. Tačiau jos automobilis, kaip minėjau buvo senesnis, todėl automatiškai negalėjo jo atidaryt. Tuomet man užsidegė žalia spalva ir aš perėjau per gatvę, tačiau man buvo labai smalsu pažiūrėti, kaip baigsis šį istorija. Taigi sustojau kiek nuošaliau. Jiem užsidegė žalia spalva ir mergina pasuko į kairę pusę, nors vaikinas planavo važiuoti tiesiai, tačiau jis, nors buvo negalima, irgi pasuko į kairę pusę. Daugiau aš jų nemačiau, bet jūs galit patys pamąstyt, kas buvo po to. Tebūnie bus pažadinta jūsų vaizduotė.

Dažnai savęs klausiu kaip viskas pasibaigs? Negi liks taip, kaip dabar? Iš vienos pusės aš jam labai dėkinga. Jis išmokė mane, kad į tuos, kurie pavydi, apšnekinėja, smerkia ar nekenčia nereikia kreipti dėmesio. O aš kaip kvailelė visada jį gindavau. “Tu pažiūrėk į Jį… Asilas grynas. Mažius nelaimingas.”
O aš stovėjau už Jį. Visada išgirdus apie sakant blogai mano artimiems žmonėms, kurie žino, jog Jis man kažkas daugiau puldavau jį ginti. Laikui bėgant išmokau nueiti toliau. “Juk kai negirdi – neskauda, ar ne?” Tai buvo Jo žodžiai. Daugelis mano vyriškosios lyties draugų jo nekesdavo, apšnekinėdavo ir peikdavo, bet pasitaikius progai pabūt su juo ar pakalbėt, taip atsiprašant lysdavo į šikną. Jie Jo nekentė, nes pavydėjo. Jis žinojo tai, bet vistiek buvo toks kaip visada, nes Jis žinojo, kad iš bet ko galima išpešt naudos ir sau. Kai daugelis mus supiršo, jis gavo didelę reklamą. Kai tuo tarpu aš visiems aiškinau, kad mūsų niekas nesieja Jis tik nusišypsodavo ir nueidavo.

Lietinga vasaros diena. Ji pėdina per lietų ir tyliai masto apie praeity. Gryžusi žvelgia į veidrodį ir perbaukia švelnius,šlapius plaukus. Ji verkia. Prisiminimai nelenda lauk iš galvos. Ji prisimena šypsenas, juoką, nuostabų laiką kartu. Ji verkia… Nes ji suklydo. Vardan ko? Vardan keršto. Ji emocinga, užsispyrusi, kerštinga. Ji paklausė proto ir suklydo. Jis dėl jos darė viską, ji gavo ko norėjo. Jis ją mylėjo, saugojo, gerbė. Liejo ašaras vardan jos. O ji išėjo ir įskaudino, tarė karčius žodžius kurie paliko randus. Ji išėjo vardan keršto, kad matytų kito žmogaus kančias, bet labiausiai nudegė ji pati. Ji atkeršyjo ir galiausiai liko viena. Ji pamena saldų šampaną, saldžią meilę, džiaugsmą, malonias akimirkas. Jie susitiko po daug laiko, bet nebe kaip pora, kaip draugai, kaip pažystami. Pamačius jį jei pradėjo drebėti kojos ir kaškas stipriai suspurdėjo. Jie kalbėjosi, ji norėjo sustabdyti laiką. Jo rankos palietė ją ir ji begalo norėjo jį pabučiuoti. Ji slėpėsi, tvardėsi. Jis suprato, bet nieko nedarė. Gal dingo meilė, o gal byjojo. Ji jo nekaltina, tai jos klaida. Jie vėl gėrė šampaną ir iškilo prisiminimai. Viskas atsikartojo. Kam?! Mintyse ji šaukė. Jis jos nebenorėjo ir tai žudė ją. Jų meilė buvo tyra ir nekalta. Po daug laiko jis atsivėrė. Jis jai tarė aš byjojau rizikuoti. Jis jai tarė tu nebebutum su manimi, aš miegojau su kita. Jei dingo oras, kartūs žodžiai įstrigo gerklėje ir ji verkė. Nežinia kodėl, nežinia kam. Ji sėdėjo ir verkė. Nemiegojo nes šie žodžiai niekaip neišėjo jai iš galvos. Paaugliška meilė… Gal tai juokinga. Bet tai nebuvo juokinga jiems.