Bučiniai

Bučinys – prisilietimas lūpomis prie ko nors, siekiant parodyti palankumą, pagarbą, pasisveikinimą ar atsisveikinimą, simpatiją, meilę ir pan. Atitinkamai, bučiniai būna įvairūs: draugystės, susitaikymo, džiaugsmo, giminiški, meilūs, erotiški ir kt. Tai yra visuomenėje išmokstamas elgesys. Dažniausiai yra bučiuojami žmonės (rankos, kojos, kakta, pečiai, lytiniai organai ir kt.), tačiau taip pat ir negyvi daiktai – žvaigždė, kryžius, altorius, knyga, ikonos, amuletai, nuotraukos, laiškai, kortos, kulto objektai, fetišai ir kt. Bučiuojama vieta iš dalies yra susijusi su jausmu, kurį bučiuojantis asmuo nori parodyti: bučiuojamos rankos reiškia pagarbą, kojos – paklusnumą, kakta – rūpestį, žandai – geranoriškumą ir svetingumą, lūpos – meilę ir prisirišimą. Bučiuojami daiktai dažniausiai reiškia pagarbą jiems, jų brangumą. Jau nuo senovės bučinys turi seksualinę prasmę – jis yra realus ir simboliškas meilės ar įsimylėjimo ženklas. Dar ir šiandien santuokos ceremonijoje iškilmingai leidžiama jaunavedžiams pasibučiuoti. Tačiau nors ir daugelyje, bet ne visose kultūrose bučinys yra įprastas dalykas, pvz., senovės Japonijoje nebuvo net žodžio bučiniui nusakyti, o pas eskimus ir lapius labiau priimta pasisveikinti pasitrinant vienas kito nosį.

Šiandien televizija parodo tiek daug scenų, kuriose viešai demonstruojami aistringi bučiniai, kad šis gestas tampa labai banalus. Bučiniai dažnai būna sumenkinti, nuskurdinti, suvienodinti: bučiuojamasi, nes taip daro visi, nes norima suvilioti, norima vaidinti suaugusiuosius… Infantilūs bučiniai tokie panašūs į burnos malonumus, kuriais užsiima kūdikiai, ieškodami malonumo dėl paties malonumo. Narciziški bučiniai – kai kitas tampa vien tik pasitenkinimo instrumentu. Tačiau jaunas žmogus domisi tuo, vadinasi, bet kokiame įsimylėjėlių geste glūdi kažkas svarbaus. Bučinys yra per daug gražus, kad būtų nerūpestingai atliekamas. Kas galėtų paneigti gesto jėgą, svarumą bet kokiuose žmogiškuose santykiuose? Gestas – tai nuostabi bendravimo priemonė: jis padaro regimus ir „apčiuopiamus” giliausiai viduje paslėptus, stipriausius jausmus. Pažiūrėkite į sportininkų apsikabinimus varžybose, po to, kai jie pasiekia savo tikslą! Teigti, kad meilės gestas neturi pasekmių, būtų naivu. Gestas keičia santykius. Yra aiškus skirtumas tarp troškimo ir išpildymo. Išpildyti troškimą – tai pereiti prie veiksmo. Įsimylėjusiesiems atlikti gestą – tai kažką pakeisti santykių vystymesi. Pereiti nuo žvilgsnio prie švelnių glamonių, nuo glamonių prie bučinio, nuo bučinio prie lytinio akto, reiškia kaskart peržengti galimas pakopas, po kurių dažnai nebeįmanoma sugrįžti atgal.

Bučinio metu vienas kitam perduodam 9 ml vandens, o lūpų dažai palieka 0,7 mg riebalų. Per savo gyvenimą vyrai vidutiniškai suvalgo apie 3 kg lūpdažių, moterys beveik 2 x daugiau. Stomatologai teigia, kad bučiniai – puiki priemonė nuo karieso, medikai tvirtina, kad bučiniai ilgina gyvenimą. Tiesa, per ilgi bučiniai trumpina gyvenimą net 3 dienomis. Ir taip be galo. Bent jau toks įspūdis susidaro pavarčius bobiškus žurnalus, kurie cikliškai atrajoja panašaus pobūdžio informaciją. Ypač vasario mėnesį, kai visi mirtingieji kartą metuose prisimena galintys jausti. Iš šių herojų romantiškai papudruotų monologų apie gyvenimą sąvartyno aktorė Birutė Mar nulipdė tokios konsistencijos ūkinį muilą, kuris nuplauna net riebiausią maskuojančio grimo sluoksnį. Iš dainininko, balerinos ir aktorės išminties perlų gimusį tekstinį vėrinį juvelyriškai apšlifavo kompozitorius Antanas Kučinskas, scenografė Jūratė Paulėkaitė, videomenininkas Andrius Jakučionis ir po bestogio OKT / Vilniaus miesto teatro stogu gimė postmodernus spektaklis, kuriam dar nerasta lentyna su žanro pavadinimu. Lietuviškose šiuolaikinės muzikos, balso galimybių ir aktorinių įgūdžių džiunglėse pagaliau vėl pamatysi ugniaplaukę Rasą Samuolytę ne viename naujame iš koto verčiančiame amplua.