Kategorija: Skirmantas Valiulis

Skirmantas Valiulis. Apie S. Žvirgždo fotografijų parodą „Lietuvos peizažai”

Žiūri į Stanislovo Žvirgždo peizažus ir matai kitokią Lietuvą negu iš turistinio automobilio ar turistinėse fotografijose. Ir ne vien todėl, kad jis peizažų ieškoti važiuoja dviračiu ar plaukia valtimi. Juose nėra civilizacijos ženklų - elektros stulpų, asfaltuotų kelių, mūrinių namų. Jeigu ir pasitaiko kokia trobelikė - tai arba Bitininkystės muziejus Aukštaitijos nacionaliniame parke, ar kokia medinukė su statinių tvora, savaime virtusi muziejumi po atviru dangumi. Su kuo dar palyginti? Nebūtų galima net su A. Baranausko "Anykščių šileliu", nes tas buvo kertamas ir tapo...

Moteris reikia dievinti

„Man atrodo, kad ir spalvos, ir drabužiai turi derėti, o staiga kokia nors studentė ima ir įtikina, kad kakofonija šiandien – stilius. Pradedi galvoti, kad mergina tikrai teisi – tai jos originalus stilius, batų, skarelės ir plaukų spalva turi skirtis. O jai dera. Ir mokaisi to naujo derinimo, mokaisi nekritikuoti to, ko nereikia. Pasirodo, moterys dažnai teisios. Mamą irgi kritikuodavau: “Tu to nedarai, tu to nemoki, to nenori”. Tėvus kritikuoja visi vaikai, tačiau šiandien skaudžiausia prisipažinti, kad varžiausi mamos. Kaip paaugliui su tokia...

Lūžtanti šviesa

Lūžtanti šviesa
Vengrijos fotografai yra buvę Vilniuje labai seniai, tik jie patys to nežino. 1939 metais, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, garsaus Vilniaus fotografo Jano Bulhako rūpesčiu Vilniuje buvo išleistas „Vengrų fotografijos almanachas“. Karas sutrukdė jo sklaidai, todėl šiandien šis leidinys yra itin retas. Kodėl vengrai ir kodėl Vilniuje? Vilnius, anuomet priklausęs Lenkijai, buvo ne menkesnis fotografijos centras negu Varšuva. Čia ėjo du fotografijos mėnraščiai, išleisti trys meninės fotografijos almanachai, Vilniaus universitete, Dailės fakultete, buvo dėstoma meninė fotografija. Viso šito fotografijos sąjūdžio organizatorius buvo J....

„Būti arti“

„Būti arti“
Fotografas Paulius Normantas – fenomenalus žmogus, nes viską daro vienas ir daug ką daro atvirkščiai. Kai jau Lietuvos fotografijos mokykla buvo pakankamai išgarsėjusi namie ir Rytų Europoje, P.Normantas po pirmųjų fotografijų ir parodų palieka Lietuvą ir pradeda nesibaigiančias ketvirčio amžiaus keliones vis gilyn į Rytus – nuo Rusijos toliausių pakraščių iki Himalajų viršukalnių ir Kambodžos džiunglių. Kai byrančioje Sovietų Sąjungoje vėrėsi privataus verslo galimybės, ekonomikos mokslus baigęs P.Normantas tik tvirčiau suspaudžia fotoaparatą ir neria tolyn nuo sugrįžtančios į Rytų Europą kapitalistinės civilizacijos. Lietuva...

Moksleivių kino festivalis „Lietuvos“ kino teatre

Skaityti reklamas- pavojinga. Nes gali netyčia imti ir susigundyti nueiti į renginį, tinkamą tik psichologiškai tvirtiems bei socialiai aktyviems žmonėms. Du mėnesius visais įmanomais būdais vykusios aktyvios reklaminės propagandos rezultatas- maždaug keturi šimtai pionierių, nepabijojusių destabilizuoti savo psichinės būklės bei ateiti pažiūrėti Vilniaus moksleivių kino festivalio „Pegasas“, vykusio gegužės 29- ą dieną „Lietuvos“ kino teatre. Pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje, tiesą sakant, ne visai atitiko savo pavadinimą. Nes tai buvo nelabai Vilniaus ir ne visai moksleivių festivalis. Filmų buvo atsiųsta ir iš Kauno...

Fotografijos projektas “Erozija”

XXI a. pradžioje įžengiame į informacinę, globalinę, virtualią visuomenę. Postmodernistinę, amžiną dabartį išstumia vis labiau nuspėjama ir vis aiškiau konkretėjanti valstybės ir pasaulio ateitis. Su biotechnologijos sparčia raida iškyla pasvarstymai apie žmogaus, kaip autonominės būtybės, koncepcijos pabaigą. Bet kartu viskas atgyja, ką mėgino išklibinti ir nustumti nuo pamatų postmodernizmas – istorija, metafizika ir netgi utopija su antiutopija. Mene vėl varžysis įvairios kryptys. Fotografijoje – neodokumentalumas su neovirtualumu. Viena vertus, turime gerai sudarytus ir išleistus pokario partizanų kovų ir Vilniaus universiteto istorijos fotoalbumus. Kita...

NELENGVAI IR NESALDŽIAI

Pernykščio vyriškai lietuviško filmo "Lengvai ir saldžiai" sėkmę buvo lengva nuspėti: netradicinė leksika, spartus veiksmas, socialinis iššūkis elitui ir daug dūžtančio automobilių stiklo. Lietuviško moteriško filmo "Stiklo šalis" ateitį prognozuoti sunkiau: mažai veiksmo, daug tylėjimo ir kančios, daug permatomo stiklo, bet dūžta ne jis, o žmonių likimai. Nesaldus kinas, nors jame daug elitiškumo ženklų – stilingos kėdės, erdvus medinis namas, medžių alėja, net ir kalė su šunyčiais parvesta iš gatvės, bet atrodo kaip iš TV laidos "Mano bičiuliai". Režisierė Janina Lapinskaitė visada mėgo...

Kino režisieriai ne visuomet gerai žino istoriją

Lenkai Lagove jau seniai rengia kino festivalį ”Nauji horizontai”. Tačiau net ir 33-jį kartą vykusiame tarptautiniame festivalyje netruko diskusijų, į kurią pusę suka kinas. Tarptautinis seminaras, pavadintas “Pasaulis keičiasi: kinas globalizavimo laikais”, buvo skirtas Rytų Europai ir jos kinui. Lietuva su savo filmais – K. Vildžiūno “Nuomos sutartimi” ir A. Stonio “Paskutiniu vagonu”, - kad ir netiesiogiai, metaforiškai, taip pat pasakojo apie permainų metą – nusivylimus ir lūkesčius. Gal rūsčiausi šiuo metu yra vengrų kinematografininkai. Tai B.Tarros filmas “Šėtono tango”, kurio autorius Rytų...

Skirmantas VALIULIS: filmas apie Staliną „priminė sovietinę propogandą”

Nekantriai laukiau dokumentinio trijų serijų filmo "Stalinas. Kai kurie asmeninio gyvenimo puslapiai", kurį parodė LTV. Žinoma, reikalingas filmas. Kas atidžiai žiūrėjo visas tris serijas, sužinojo dar negirdėtų dalykų. Bet niekaip nesuprantu, kodėl pagrindinė, mokesčių mokėtojų pinigais remiama mūsų televizija į eterį tą serialą paleido be komentarų? Juk filmo kūrėjai - mažų mažiausiai tendencingi. Apie Staliną trijose serijose kalba jo artimieji, jo vaikai, jo bendražygiai. Ir pasakoja daug gražių dalykų. Stalinas, nepaisant kai kurių neišvengiamų žiaurumų, - puikus vyras, iš atsilikusios Rusijos sugebėjęs sukurti...

S. Valiulis: „Kinas yra judantis vaizdas“

S. Valiulis – kino ir fotografijos kritikas, kuris nekritikuoja. Dar dėsto būsimiems „kinošnikams“ ir žurnalistams. Kaip tik dėl to kalbamės su juo apie jaunųjų kiną Lietuvoje. Kur link eina patys jauniausieji Lietuvos režisieriai? Giedrė Beinoriūtė, Ignas Miškinis? S. Valiulis. Esu beveik visiems dėstęs kino istoriją. Mes diskutuodavome, kad lietuvių kinas neturėtų eiti vien Š. Barto ir A. Stonio keliu – labai įdomaus, puikaus kino, bet daugiau eksperimentinio, intelektualaus, na, ir būkim atviri, – nežiūroviško. Nežinau, kas išeis iš režisieriaus Donato Vaišnoro. „Vilniaus pavasaryje“...