Žmonės

“Klausimėlis” (LTV) paklausė šiuolaikiško jaunuolio: “Prieš kiek metų buvo sovietiniai laikai?” Tas mikt mikt: “Nežinau…” Negi tiek nutolome nuo to laiko ir to kino? Ir vis dar tolstame? Girdėjau repliką apie Š.Barto ir V.Navasaičio kartos filmus: “Ir vėl lėta, niūru, miglota. Kada baigsis tas socrealizmas? Juk aplink jau realybės šou!” Kas norėjo ir kas pasistengė, – ir laiką, ir kino režisierių A.Grikevičių atrado iš naujo “Kino pavasaryje”. Kanų kino festivalį pasiekęs lietuviškai sovietiškas “Faktas” puikiai pritapo prie naujojo Europos kino ar Lotynų Amerikos rekonstrukcinių istorinių filmų. Jeigu pridursime ir kitus geriausius su istorija susijusius A.Grikevičiaus filmus – “Ave, vita”, “Jausmai”, “Sodybų tuštėjimo metas”, pajusime, kad anas laikas niekur nedingo, nes šiemet jis vėl sukėlė pasaulines diskusijas dėl tikros ir netikros karo pabaigos. Kažkur skaičiau, kaip JAV pasiuntinybės darbuotojas, žvelgdamas pro langą į džiūgaujančią minią Maskvos gatvėse 1945 m. gegužę, palingavo galva: “Jie dar nežino, kad prasideda naujas karas…” Iš tikrųjų “Šaltasis karas” truko dar pusę šimtmečio. Ne viską žinome ir šiandien, bet gal klasikinis mūsų kinas tuo ir vertingas, kad jis kėlė klausimus, į kuriuos atsakymo ieškome šiandien ir kažin ar rasime rytoj.

Laiminga savaitė su laimingais žmonėmis – retas nuotykis televizijoje. Laimingi buvo vaikai, nes TV3 (“Vaikų balsas 2005”) jiems padėjo išsirinkti Nomedą ir “Harį Poterį”. Suaugėliai ginčijasi dėl raganavimo televizijoje, vaikai skaito apie berniuką ant šluotos. Netrukus pasirodys ir šeštasis tomas paslaptingų skraidymų. Skaitymas šiandien savaime palaima. Naujoviško skaitymo specialistas D.Pennacas knygoje “Kaip romanas” rašo: reikia suprasti, jog “knygos buvo parašytos ne tam, kad mano sūnus, mano dukra, jaunimas jas komentuotų, bet kad jie, jei širdis jiems liepia, jas skaitytų”. Anglas P.Robinsonas šį pavasarį Vilniuje mokė skaitymo malonumo per radiją. Televizijoje vis dar neatsisakome recenzavimo ar vaikščiojimo aplink knygų krūvą. Kaip padaryti skaitymą kokiu nors “realybės šou”? Kai “Keičiu žmoną” ar sėdžiu “Bare” – ne knyga galvoje. Bet tikiu, kad kokį “Labą rytą” pradėsime ne tik nuo laikraščių, bet ir nuo knygų. Vakarais – “Vakaras su autografu”. Susėdo trys vedėjai – V.Gerulaitis, A.Sakalauskas, E.Sipavičius. Visi savikritiški. V.Gerulaitis ypač: “Esu baisus namie, gatvėje myliu visokias skruzdėlytes, nesu joks “žvaigždė”. Į muziką buvęs “įmestas” atsitiktinai, o studijavęs net 11 metų, vis su išmetimais.

Algimantas Aleksandravičius, vienas produktyviausių nūdienos fotomenininkų, nesiliauja stebinti. Ilgą laiką leidęs vis didesnio formato ir ne mažiau svaraus turinio fotoportretų albumus, skirtus iškiliausiems Lietuvos kultūros ir meno žmonėms, pastaruoju metu pamažu keičiasi, krypdamas į reportažinį žanrą. Regis, kuo nustebinsi po svarios ir turiningos monografijos “Devyni aukštai”? Tačiau kontroversiškas fotografas užčiuopė naują, kiek netikėtą kūrybos giją ir vieną dieną, įteikdamas mums naują fotografijų leidinį apie Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, su pasididžiavimu pasakė: “Mano septintasis fotoalbumas”. Jo pavadinimas kuklutis – “Algimanto Aleksandravičiaus fotosąsiuvinis”. Toks jis ir yra, net su langeliais, bet formatas skirtas ne matematikai, o piešimui. 2004 m. balandžio 30 d. jis sąsiuvinyje su fotoaparatu “piešė” gimnazijos gyvenimo kroniką – nuo bendro gimnazijos vaizdo, direktoriaus kabineto, eidamas per koridorius, klases iki palėpės. Kiekvienam darbeliui sugalvojo pavadinimą, juos negrabia mokiniška rašysena ir užrašė, kaip tikroje mokykloje, nors pats skaičius dėliojo ir raštą kando Klaipėdoje. Bet dar F. Fellini’s filme “Amarkordas” įrodė, kad mokykla visur yra mokykla – pilna išdaigų, šypsenų, pokštų ir komiškai prisimenamų mokytojų.

Interviu žanras nesibaigia klausimų ir atsakymų suformulavimu, klausimai nesibaigia atsakymais, o atsakymai nesibaigia klausimais. O kaip reikėtų pradėti interviu su pirmuoju ir vieninteliu jau kelis dešimtmečius nuosekliai dirbančiu foto, kino ir TV (jei reikėtų išvardinti abėcėlės tvarka) kritiku Lietuvoje Skirmantu Valiuliu? Jei malonu klausinėti ir kritikuoti kitus, turėtų būti dvigubai maloniau klausinėti ir kritikuoti kritikus, todėl pažįstamus adresatus pamaloninau prašymais atsiųsti klausimų, skirtų gerbiamam kritikui. Atsitiktine tvarka susirikiavęs klausimus (juk atsakymai išprovokuoja klausimus, o ne atvirkščiai) pats tapau mediumu šiame interviu apie medijas. V.K.: -Norėčiau pradėti nuo kitų klausimų. „Balso“ redaktorius Vytautas Michelkevičius klausia, kodėl jūs save vadinate foto, TV, kino kritiku, o ne tiesiog medijų kritiku? S.V.: -Tai konservatyvaus mąstymo palikimas. Bedirbant paeiliui trijose srityse kas nors prisidėdavo naujo, kol neatsirado medijų pavadinimas. Dabar reikėtų vadintis ne medijų kritiku, bet – remiantis naujausiomis tendencijomis – medijų analitiku arba medijų ekspertu. Žodžio „kritika“ užsienyje jau neberandu.