|

Aleksandras Tiškevičius (1866-1945)

Gimė apie 1866 m., mirė 1945 m. gegužės mėn. Vokietijoje, Oldenburgo provincijoje, Elstene. Kretingos dvarininkas. Kretingos dvarą paveldėjo 1891 m., mirus tėvui Juozapui Tiškevičiui, kuris 1874 m. buvo nusipirkęs šį dvarą iš grafo M. Zubovo. Garsėjo kaip tautinio atgimimo veikėjas, žemaičių kalbos puoselėtojas. Jis norėjo, kad ir jo paties vaikai kalbėtų žemaitiškai, pats rūpinosi, kad jie jos mokytųsi. Rėmė lietuvių tautinį sąjūdį. 1897 m. gegužės 5 d. rašte Kauno gubernatoriui Suchodolskiui Aleksandras Tiškevičius nurodė, kokia neteisinga lietuvių atžvilgiu yra rusų politika ir reikalavo panaikinti lietuvių kalbos draudimą.
Lietuvoje įvedus sovietinę valdžią, pasitraukė į Vokietiją, ten ir mirė.

Julija Daniliauskienė
|

Julija Daniliauskienė

Tėviškė mano – Žemaitijos pakrašty. Ten patys gražiausi laukai ir kloniai, slėpiningi ežerėliai miškų glūdumoj, saulės pilni tvenkiniai, kur krykščia laukinės antys ir peri laibakaklės gulbės, o vandenyje nardo auksažvyniai karpiai. Ten vasaros saulė nusileidžia už tamsios miško juostos, palikdama žemėje šilumą ir jaukumą. Naktimis ten ūkia pelėdos ir skraido šikšnosparniai, o mėnulio pilnatis ištikimai apeina savo valdas. Tokį tėviškės vaizdą išsinešiojau širdyje visais keliais: 15 metų Sibiro tremtyje, vėliau Panevėžio raj. Gelažių lygumose. Nuo pat vaikystės norėjau kurti ką nors gražaus. Daug piešiau, mėgau karpyti kiauraraštes „žvaigždutes”, mokytojo pamokyta lipdydavau iš spalvoto popieriaus aplikacijas su tekančia saule iš už miško. Rašiau eilėraščius ir maniau, jog tapsiu poete. Mokiausi skambinti pianinu, ir tai man teikė didelį malonumą. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską kitaip: po daugelio išbandymų paėmiau žirklutes, popieriaus lapą ir ėmiau karpinėti mažus ornamentėlius, savaip sudėliodama man žinomus liaudies meno elementus.