Įžymūs žmonės

Kunigas, religinis rašytojas. Pradžios mokslą išėjo Kražiuose, 7 gimnazijos klases Rygoje, mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje. Nuo 1851 Varnių kunigų seminarijos profesorius, vėliau ir inspektorius; seminariją perkėlus į Kauną, iki 1887 jos rektorius. Buvo aiškaus lietuviško nusistatymo, iš klierikų reikalavo mokytis lietuvių kalbą. Vyskupas M.Valančius kunigą J. Račkauską vertino ir brangino, o vyskupas M. Paliulionis juo nepasitikėjo, laikydamas per dideliu valdžios šalininku ir nepakankamu rezistentu. Rektorius labai mylėjo klierikus, dažnai atleisdavo net ir didelius išsišokimus prieš seminarijos vadovybę.

Iš Užpalių krašto kilo, mokėsi ar bent kurį laiką Užpaliuose gyveno daug žymių vyresnės ir jaunesnės kartos mokslininkų, atsakingų ūkio ir visuomenės veikėjų, kultūros darbuotojų. Bonifacas Adomavičius (1930) – technikos mokslų daktaras. Stanislovas Balčiūnas (1943) – žurnalistas. Juozas Baranauskas (1862-1928) – knygnešys. Kazimieras Binkis (1950) – gydytojas. Jonas Boruta – vyskupas. Stasys Dudėnas (1931) – ilgametis Užpalių vidurinės mokyklos direktorius. Kleopas Gaigalis (1879-1857) – inžinierius Kauno radijo stoties įkūrėjas ir viršininkas. Ona Galvydaitė – Bačkienė (1907) – Lietuvių moterų veikėja. Jonas Galvydis – Bykauskas (1864-1943) – generolas. Jeronimas Galvydis (1935) – inžinierius AB „Sigma“ pagrindinių priemonių direktorius. Vytautas Gipiškis (1893-1980) – Užpalių progimnazijos įkūrėjas.

Nuo 1926 m. Česlovas Kontrimas dalyvavo daugelyje parodų, surengė apie 100 personalinių. Dailininko kūrinių yra įsigiję žymiausi Lietuvos muziejai, privatūs asmenys, užsienio kolekcionieriai. Įdomu tai, kad po 1930 m. pirmosios „Nepriklausomųjų” dailininkų draugijos parodos, kuri vyko Kaune, metu pirmąją menininko akvarelę įsigijo įžymus poetas ir kunigas Maironis, tuo įkvėpdamas jaunuolį tolimesnei kūrybai. Č. Kontrimo interesų ratas buvo labai platus. Itin vertigas jo rašytinis palikimas. Įdomi jo dokumentinė gimtojo kaimo kronika. Na, o Č. Kontrimo piešti lietuviškų kryžių – „saulučių” – atvaizdai (dailininkas juos rinko daugelį metų) yra bene gausiausias tokio pobūdžio rinkinys Lietuvoje (daugiau kaip 1700 grafikos darbų). Itin vertinga 1991 m. (jau po Č. Kontrimo mirties) išleista jo knyga „Lietuvos geležiniai kryžiai”. Rankraščiuose liko atsiminimai apie tarpukario Lietuvą, žymiausius kultūros žmones. 1990 m. dalis šių memuarų išspausdinta Mažeikiuose.

Gimė Jonas Variakojis 1892 metų gegužės 20 dieną Rinkuškiuose. 1913 metais baigė Estijoje Pernavos gimnaziją. Atvyko į Vilnių. Vasarą padirbėjęs Antano Smetonos redaguojamame laikraštyje “Vilnis”, rudenį įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1919 metais iš trečio kurso buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Baigęs Vladimiro karo mokyklą, Jonas Variakojis 1917 metais buvo išsiųstas į Austrijos frontą. Kariauti teko neilgai. Po bolševikų perversmo Rusijoje J. Variakojis atvyko į Voronežą, dalyvavo antrajame lietuvių karių suvažiavime Peterburge. 1918 metų vasario pabaigoje buvo deleguotas į Lietuvos Tautos Tarybą Vilniuje, rūpinosi lietuvių tremtinių grįžimu į Lietuvą. 1918 metų rudenį sugrįžo į Vilnių. Buvo pakviestas dirbti į įsikūrusį Prekybos ir pramonės banką. Tačiau nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos laukė sunkios kovos su bolševikais, lenkais, bermontininkais. Lietuvą ginti Vyriausybė pašaukė savanorius.

Prozininkas, literatūros tyrinėtojas. Lankė Varnių pradžios mokyklą, anksti pradėjęs dirbti, mokėsi savarankiškai, po to neakivaizdžiai Kauno “Aušros” gimnazijoje, Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Nuo 1951 jame dėstė. Debiutavo prozos kūriniais, nemažai kūrinių paskelbė vokietmečio spaudoje; priklausė V. Krėvės globojamam literatų būreliui. Pokario metais atsidėjo moksliniam darbui. Išleido autentiška šaltinių medžiaga pagrįstas monografines knygas: “Lietuvių literatūros kritika. 861-1905”, “Povilas Višinskis”, “Žemaitė”. Parengė literatūrinio palikimo rinkinių (S. Matulaičio, P. Višinskio, A. Krikščiukaičio-Aišbės), paskelbė literatūros mokslo ir kritikos straipsnių. Išleido apsakymų rinkinius: “Ateina šeštadienis”, “Trylika zuikių”, “Senelė nenori mirti”, “Atsisveikinimas su Varniais”, kuriuose pasakojama apie įvairių kartų kaimo gyventojus, beletrizuojamos žinomų praeities žmonių biografijos, vaizduojami epizodai iš žvejų ir medžiotojų gyvenimų. Romane “Ne visiems lygiai” apmąstoma inteligento saviugda ir tvermė, skverbiamasi į personažų poelgių psichologinius motyvus.

1873 m. vasario 21 d. M.M.Oginskis iš valstybės patarėjo grafo Platono Zubovo nusipirko Plungės dvarą, to paties pavadinimo miestelį, keletą palivarkų Telšių valsčiuje ir tapo paskutiniuoju Plungės dvaro valdytoju.. Tapęs Pungės šeimininku, M.M.Oginskis iš karto ėmėsi reformų. Dėl to nukentėjo kai kurių valstiečių interesai, ir kunigaikštis greitai susilaukė vietinių gyventojų pasipriešinimo, ilgą laiką net bylinėjosi su jais. Palaipsniui santykiai sunormalėjo, nes M.M.Oginskis buvo geranoriškas žmogus, palaikė lietuvių tautinį sąjūdį, padėdavo valstiečių vaikams siekti mokslo, propagavo naujas ūkininkavimo formas, rengė žemės ūkio ir rankdarbių parodas, savo rūmuose apie 1873-uosius metus buvo įkūręs iki 1902 m. veikusią muzikos mokyklą, išlaikė orkestrą. Šioje muzikos kokykloje mokėsi ir dvaro orkestre grojo M.K.Čiurlionis.

Mokytojas Antanas Klumbys 1901-1981 metais dirbo įvairiose Lietuvos pradinėse mokyklose: Švėkšnoje Ariogaloje, Vandžiogaloje ir kt. 1941 m. birželio 14 d. jis buvo suimtas ir dešimčiai metų įkalintas Krasnojarsko krašto Rešiotų lageryje, o 1951 m. ištremtas į taigą ­ Dolgomosto rajoną. Į Lietuvą sugrįžo 1957 m. Norėjo vėl dirbti su vaikais, bet leidimo mokytojauti negavo. Savo atsiminimus jis rašė 1970-1980 metais. Šioje rubrikoje pradedame spausdinti tuos jo atsiminimus, kuriuose pasakojama apie lietuviškų mokyklų tinklo kūrimą Švėkšnos valsčiuje, Žemaitijos pedagogų rengimą darbui ir jų kvalifikacijos kėlimą po Pirmojo pasaulinio karo.