Lietuvių tauta, sėkmingai išsilaisvinusi iš ilgalaikės sovietinės kontrolės, nesugeba pasipriešinti Vakarų jėgoms, siekiančioms užvaldyti esmines mūsų šalies gyvenimo sferas. Ar todėl, kad lietuviai yra „veršių tauta“, kaip vienas jau miręs Ukmergės politikas yra kalbėjęs? O gal reikėtų ieškoti šaknų šimtmečiais trukusiame svetimųjų (rusų, lenkų, vokiečių) valdyme, kuris mumyse įskiepijo pasyvumą, ilgesį būti valdomais?...
Būtent šiuos žodžius dera prisiminti ir drąsiai bei tvirtai ištarti kiekvienais metais švenčiant Kovo 11-ąją - atkurtosios Nepriklausomybės dieną. Jie yra be galo svarbūs ir prasmingi, nes, kaip ir prieš šimtmetį, vėl tapo tautos išlikimo pasaulyje ir istorijoje formule. Visa žmonijos patirtis, deja, liudija, kad tautų kova dėl vietos po Saule visais laikais buvo nuolatinė jos istorijos palydovė. Nepajėgusios susiorganizuoti į politinius darinius - valstybes arba nesugebėjusios jų apginti ir išsaugoti tautos gyvuoja tik kaip etnokultūrinės bendrijos, turinčios nedaug galimybių išvengti jų tykančios...
„Tikiu Lietuvos istorinį amžinumą, nors miršta ir tautos… Tikiu lietuviškosios dvasios kūrybinį nemirtingumą, nors miršta ir kultūros.“ Šias mintis prieš 65 metus išsakė išeivijos filosofas Juozas Girnius. Jos nebuvo svetimos daugeliui išeivių ir tuometinių Lietuvos gyventojų. Ar jos sulauktų platesnio pritarimo dabar – Lietuvoje ir beplintančioje emigracijoje?...
Po Kaliningrado pamatais – ir Baltų mitologinio Pasaulio Medžio šaknys. Nesupuvusios, gyvos, krutančios. Vien ko verta Tvankstės kalva, Prūsų tvirtovės vieta, kur buvo pastatyti, o po septynių šimtmečių ir prasmego garsieji teutonų statyti Karalių rūmai! Čia – mistinė vieta, nes teutonai, germanai, vokiečiai ir net sovietai nesugebėjo išdeginti šaknų nei Ugnimi, nei plienu. Stojęs ant […]...
Su baltiškosios idėjos pakilimu Gudijoje lygiagrečiai žygiuoja ir taip vadinamo „litvinizmo“ teorijos. Tai labai nevienalytis reiškinys, kurio pagrindiniai postulatai remiasi bandymais monopolizuoti LDK istoriją, tačiau savaime litvinizmas gali būti tiek grynai slavofiliškas, tiek „slaviškai baltiškas“, kai baltiškosios baltarusių šaknys pripažįstamos, bet visa tai įgauna ryškų „antižmudinišką“ (antižemaitišką), „antilietuvisišką“ (antilietuvišką) atspalvį. Pastaruoju metu Gudijoje galima pastebėti susidomėjimo […]...
Jonas Šliūpas (1861–1944) Lietuvos istorijoje pirmiausia iškyla kaip vienas iš lietuvių tautinio atgimimo veikėjų, Aušros leidėjų. Jo vardas siejamas ir su lietuviško socializmo, ir laisvamanybės idėjomis. Jo biografija raiškiai ženklinta ir lietuvių-latvių vienybės idėja. Šliūpas buvo nuoseklus ir aktyvus lietuvių-latvių vienybės idėjos skelbėjas – tai yra pažymėję tiek jo biografai (B ū t ė n […]...
Laiko ratas, ištirpdęs ledo rūmų spindesį, išbarstęs pavasario sodų žydėjimą, kieton saujon surinkęs vasaros šilumą, trumpam stabteli prie pilnos rudens kraitės – meto, kai susilygina diena su naktimi. Rugsėjo 22 – oji – ne vien Rudens lygiadienis, bet ir Baltų Vienybės diena. Ko gero, nedera manyti, kad tai, jog Tautų, nuo seno gyvenusių pagal Gamtos […]...
Daina Lietuvių Tautos Gyvenime yra visur ir visada esanti palydovė. Nėra svarbesnių Darbo sričių ar Gyvenimo momentų, kurie būtų pergyvenami be Dainos. Lietuvių Daina nėra tai koks koncertinis dalykas, kurį vieni gali dainuoti, o kiti klausytis. Lietuvių Daina yra dainuojama visų, nes ji yra Lietuvių Sielos reiškimosi skvarma (forma). Dėl to Lietuvių Dainos nėra vien […]...
Višta ar kiaušinis, Baltai ar slavai? Iš vadinamosios indoeuropiečių prokalbės išsirito tiek Baltai, tiek slavai, tiek germanai. Tačiau Baltų – slavų Kalbų problematika yra išskirtinė, sako profesorius R. Eckertas. Kas atsirado pirmiau – Baltai ar slavai? Pasak profesoriaus, yra įvairių teorijų, yra mitų ir legendų. Augustas Šleicheris XIX amžiuje sukūrė prokalbių teoriją, kurioje buvo teigiama, […]...
Civilizacija, kuriai Mes priklausome, nėra miestų, metropolių, mūro anei rašto civilizacija. Ir vis dėlto ji turi visus civilizacijos požymius. Tačiau ji grindžia save kitais pagrindais. Betarpiškas stichijų ir pirminių elementų suvaldymas, tai jos esmė. Ir natūros, Gamtos daiktų bei elementų panaudojimas civilizacijos statybai. Tai stichijų civilizacija. Ne gamtinis būvis, kuriame stichijos ir daiktai, žvėrys ir priešai užgriūva kaip neišvengiama duotybė ir gentis išgyvena reaguodama, priešindamasi, ieškodama nišos, prieglobsčio Girioje, medžioklėje, ar stepėje, nomadinėje gyvulininkystėje. Ar žemdirbystėje – ten, kur yra irigacija ar derlingą...
