Antis

1984 m. lapkritį, pačioje PPP (piatiletka pyšnych pochoron – prašmatniųjų laidotuvių penkmečio) kulminacijoje, nelabai toli nuo geografinio Lietuvos centro esančiame Kauno senamiestyje, pagal visus paveldo apsaugos reikalavimus restauruotuose Architektų namuose, susirinko pulkelis roko entuziastų ir įkūrė grupę nihilistiniu pavadinimu “Antis”. Kad jaunuoliai buvo abejingi socialistinėms vertybėms, išdavė ne tik jų pasirinkta vadinamoji postpankiška muzikos orientacija, bet ir šiukščiai ironiški grupės lyderio Algirdo Kaušpėdo tekstai, išjuokę ir niekinę visuomenės daugumai, atrodytų, visiškai priimtiną gyvenimo būdą. Suprantama, tokia kryptis tais laikais buvo taip beviltiškai neperspektyvi, kad “Anties” nariai dar gana ilgai muzikavimą vertino tik kaip juos dominusią pasilinksminimo formą, nepretendavusią į jokių muzikinių, oficialiųjų etinių ir politinių standartų paisymą. Žemo lygio pramoga, – neabejotinai pagalvodavo ne vienas už miesto kultūros sektorių atsakingas pareigūnas, tikriausiai dar nepamiršęs karčios 1972 m. patirties, kai mieste buvo “taip neleistinai apleistas darbas su jaunimu” ir hipiškos idėjos susijungė su atviru pasipriešinimu sovietiniam režimui. Ir kas žino, gal kaip tik dėl tokio neapsižiūrėjimo “Antis” netrukus tapo ryškiausia lietuvių roko vėliavneše, drauge su pabudusia tauta drąsiai smeigusia mirtiną dūrį okupantui.