Literatūra

Už trijų jūrų, septynių marių, dvylikos kalnų ir tiek pat neįžengiamų girių buvo Rankos karalystė. Joje gyveno tėvelis Riešas ir motulė Plaštaka. Turėjo jie penkis sūnus: Nykštį, Smailių, Rodžių, Spaudžių ir Mažių. Šeimos nariai puikiai tarpusavyje sutarė. Tėvai mylėjo vaikus, vaikai gerbė tėvus. Motulę Plaštaką sūnūs meiliai paglostydavo, tėveliui Riešui paliepus, nugarą jam pakasydavo ir visi būdavo laimingi. Bet atėjo laikas, kai tėvai turėjo subrendusius vaikus išleisti į platųjį pasaulį. Motina peržegnojo savo sūnus ir pamokė:
-Būkit visada kartu, vienam būry. Visi už vieną, vienas už visus!
Tėvas perspėjo:
-Niekad nepameskite galvos! Kai bus labai sunku, prisiminkite mano žodžius, turinčius stebuklingą galią: Vienas petys, viena ranka, penki pirštai – visa plaštaka! Juos ištarus, į pagalbą atskubės protėvių dvasios, bet žinokite, kad tik vienąkart jos galės jums padėti.

Kartą gyveno mažas, linksmas, smalsus šunelis. nenuorama buvo rudos spalvos, turėjo dailų snukutį ir purią uodegą. Gudruolis net žmonių kalbą išmanė ir mėgdavo klausytis pasakojimų apie miško žvėris. Reksui nusibodo po kiemą sukiotis, vištas vaikyti ir paršelio kriuksėjimo klausytis. Todėl nutaikė progą ir į mišką nukūrė naujų draugų pasiieškoti.
Šuniukas sutiko šerną. Šis jam pasirodė panašus į paršelį, bet nepažįstamasis puolė atstatęs iltis. Reksui vos pavyko sveiką kailį išnešti. Po to keliauninkas sutiko lapę. Gudrioji jam pasiūlė kartu medžioti, o laimikį po lygiai pasidalinti. Po medžioklės pūstauodegė apgavo patiklų naminuką ir paspruko su visu grobiu.

Vienąkart giliai giliai po žeme gyveno mažas kurmis. Jo vienintelė svajonė buvo pamatyti saulę ir gamtą. Jo draugė pelytė dažnai pasakojo jam apie pasaulį tarp dangaus ir žemės. Kurmeliui buvo labai liūdna, ir jis dažnai svajojo apie saulę. Vieną kartą bevaikščiodamas požemio karalystėje jis pamatė fėją. Ji įkrito į duobę ir šaukė pagalbos. Kurmis padėjo išlipti jai iš duobės ir pakvietė į svečius, kad ji galėtų nusiprausti ir sušilti. Fėjai labai patiko geraširdis kurmelis ir ji nutarė įvykdyti tris jo norus. Bet mažas kurmelis paparašė tik išpildyti jo didžiausią svajonę. Fėja sutiko, bet pasakė, kad,jeigu ji tai padarys, kurmis niekada daugiau nepamatys požemio karalystės. Laimingas kurmelis viską galėtų padaryti, kad tik pamatytų saulę! Ir jis sutiko.

Tada saulė tekėjo ir leidosi, vėjai kilo ir rimo, upės ištekėjo ir įtekėjo… Tada vidury lauko grūšelė augo, devyniaragis elnias lakstė, ugneles mėtė… Tuo metu drąsūs virto ąžuolais, silpni drebulėm drebėjo, nuskriausti sedulėlėm dejavo. Tuo metu kas trečias išeidavo į pasaulį laimės ieškoti, dvylika brolių į juodvarnius pavirto. Tada gyveno žmonės. Jie sapnuose ateitį matė, žvaigždėse metus skaičiavo, vėjų mintis skaitė, upėmis vagą brėžė… jau tada jie žinojo, kad dangaus mėlynę perskros Lietuvos elektrinės kaminai, kad iškils Elektrėnų mūrai, kad būsime mes – elektrėniečiai…
Dabar esame mes, galvojame apie praeitį, kuriame ateitį, apie tai sekame pasaką-legendą…

Seniai seniai gyveno žmogus. Jis turėjo šunelį, vardu Mikis. Tas šunelis mokėjo kalbėti ir dainuoti. Tuo šeimininkas labai džiaugėsi, nes šunelis dainuodavo jam daineles. Apie keistą šunelį sužinojo nedoras kaimynas. Jis norėjo šunelį pagrobti ir parduoti. Tai išgirdęs, šunelis pasakė savo šeimininkui. Šeimininkas nusprendė nedorėlį pamokyti.

Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno mažas berniukas Adrianas. Šeima, kurioje jis gyveno, buvo labai didelė ir neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adriano mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti. Vieną kartą Adrianas su savo broliais žaidė sniego gniūžtėmis, o jų sesuo lipdė senę besmegenę. Lauke Adrianas pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką. Adrianas su savo broliais ir seserimi irgi atsisėdo ant suolo ir ėmė klausytis elfo.

Seniai, labai seniai už jūrų marių, už vandenynų, vienoje karalystėje gyveno karalius Tabakas. Didžiulė buvo jo karalystė. Ypatinga buvo dar tuo, kad joje nebuvo žiemos. Šilti, gaivūs orai, kaitrūs saulės spinduliai, rodos, glostyte glostė žemę, kurioje augo visa, kas tik begalėjo augti. Laimingi buvo šios karalystės gyventojai, ir, rodos, nieko niekam netrūko.
Bet, kaip žinoma, karaliams niekada nebūna gana, vis ko nors trūksta. Vieną naktį karalius, vartydamasis pūkiniuose pataluose ir niekaip negalėdamas užmigti, sugalvojo užkariauti visą pasaulį. Kitą rytą, kai tik saulės spinduliai ėmė skverbtis į rūmų langus, karalius pašoko iš lovos ir liepė tarnui sušaukti vyriausius savo kariuomenės vadus. Visi jie buvo vadinami generolais Cigarais. Šoko jie iš lovų ir sulėkė į karaliaus rūmų menę, spėliodami, kas nutiko.

Kiekvieną vakarą atsisėdusi prie keturmetės Miglės lovelės paskaitau pasakėlių, – pasakoja Diana. – Kai pradedu įtarti, kad duktė užsisvajoja, patikrinu. Tuo pačiu tonu ir balsu pradedu kalbėti apie ją pačią. O varge, tik po penkių minučių Miglė nustemba! O aš suprantu, kad iš mano skaitymo jokios naudos. Mergaitė išgirsta gal tik pirmus sakinius. Apie ką ji svajoja?” Psichologė Dalia Vajevaitė teigia, kad mažasis skaitytojas skiriasi nuo suaugusiojo tuo, kad jam labai svarbu, kaip skaitoma. Todėl labai svarbu tinkamai sukurti herojų charakterius. Pavyzdžiui, princesės žodžiai tariami lengvu ir žaismingu, vilko – žemu, lapės – suktu, raganos – klastingu balsu… Žinoma, neverta persistengti imituojant piktuosius raganius ir slibinus. Labai įsijautusi vėliau galite mažojo klausytojo neišsitraukti iš po lovos. Todėl kai atvėpsta maža lūpytė ir išsiplečia akytės, nusimeskite raganos kaukę ir tapkite vėl mama. Pasisodinkite vaiką ant kelių, apkabinkite ir tik tada tęskite pasaką.