Literatūra

Gyveno kartą viena mergaitė, kuri galvojo, kad ji yra pati gražiausia ir protingiausia. Tiesą sakant, taip ir buvo: ji tikrai buvo labai graži ir labai gražiai šoko. Ji gerai mokėsi, tik vieno dalyko – geografijos nemokėjo. Tėvai jai dažnai sakydavo, kad geografija – labai reikalingas mokslas, bet ji galvojo: ”Kam aš tą geografiją mokysiuosi. Man gi nereikės važiuoti labai toli, o jei reikės – važiuosiu traukiniu ar automobiliu. Geriau aš šoksiu!” Taip ji ir gyveno visą laiką šokdama ir nemokėdama geografijos. Vieną dieną ji atėjo namo ir nerado savo mylimiausios katytės. Visur pažiūrėjo, bet niekur nerado. Ką dabar daryti? Reikia eiti ieškoti. Bet kur eiti? Dabar ji suprato, kodėl reikėjo mokytis geografijos. Bet, deja, buvo per vėlu – reikėjo kažkur eiti ieškoti katytės. Mergaitė taip mylėjo savo katytę, kad buvo pasiruošusi padaryti viską, kad tik ją rastų.

Šiuolaikinėje Japonijoje pasakos įvardijamos terminu minwa (liaudies pasakojimai), kuris, lyginant su europietiška tradicija, apima praktiškai visus stambiuosius pasakojamosios tautosakos žanrus. Tačiau kasdienio gyvenimo praktikoje vartojamos dvi sąvokos – mukashibanashi ir densetsu. Terminu mukashibanashi (senovės pasakojimai) vadinamos visos stebuklinės, buitinės, juokų ir kitos pasakos. Jų struktūra panaši į mūsų kraštų pasakos struktūrą, bet pasakojimas yra daug dinamiškesnis, pradžią ir pabaigą sudaro beveik nekintančios formuluotės, kartojasi nuolatiniai frazeologiniai junginiai, visiškai nėra dialogų arba jų labai nedaug. Daugelyje siužetų kasdieniškos gyvenimo situacijos su dideliu išradingumu keičiamos į netikėtas, nelauktas, tuo pat metu įvedant švelnų humorą ar pajuokavimus. Šiose pasakose dar galima atsekti ankstyvuosius liaudiškojo tikėjimo elementus, kai žmonės tikėjo į savo toteminius protėvius (lokio, drakono vaikas, mergelė-gervė), randama gana daug ankstyvojo šintoizmo religinių maginių ritualų, kurių pagrindiniai veikėjai yra sudievintos gamtos jėgos (saulė, vėjas, vandens, kalnų dvasios).

Atėjo žiema. Apsidairė, ar visi medžiai ir žolės numetė vasaros parėdus, ar išbarstė sėkleles, ir jas šiltai apklojo. Apsidairė, ir visą žemę apklojo sniegu, upes ir ežerus sukaustė ledu.
Stūkso sustingę nuo šalčio miškai, sodai. Ir, ta, mažytė žolytė miega, kietoje sustingusioje žemėje. Miega ir sapnuoja apie vasarą, kaip smagu buvo augti, mėgautis saulės spinduliais. kaip tarp medžių šakų, ir žolių, slapstėsi paukšteliai, vaikus perėjo, savo giesmelėmis visus džiugino.

Viename mažame miestelyje gyveno vyras su žmona. Ir turėjo jie sūnų ir dukrelę. Ingridai, toks buvo dukters vardas, buvo tik aštuoneri metai, bet ji buvo labai supratinga mergaitė. O Karolinui, jų sūnui, buvo jau šešiolika. Jį buvo įsimylėjusios visos to miestelio merginos, bet Karolino jos visiškai nedomino. Karolinas buvo labai gražus ir todėl manė, kad miestelyje, kur gyvena jo šeima, nėra nė vienos merginos, kuri yra jo verta. Kartais, kai jam būdavo liūdna, jis nueidavo į diskoteką ir šokdavo su viena ar su kita, bet niekada gyvenime jis negalvojo apie meilę. Kartą Ingrida sėdėjo prie lango ir stebėjo paukščius, kurie skraidė padangėje. Staiga iš debesų pasirodė milžiniška moters galva. Mergaitė labai išsigando, bet neatitraukė akių nuo dangaus, kuris pasidarė tamsus ir piktas. Žiaurios moters akys žiūrėjo į Ingridą ir tartum sakė: “Nelaimė! Nelaimė atėjo į jūsų šeimą!”

Už trijų jūrų, septynių marių, dvylikos kalnų ir tiek pat neįžengiamų girių buvo Rankos karalystė. Joje gyveno tėvelis Riešas ir motulė Plaštaka. Turėjo jie penkis sūnus: Nykštį, Smailių, Rodžių, Spaudžių ir Mažių. Šeimos nariai puikiai tarpusavyje sutarė. Tėvai mylėjo vaikus, vaikai gerbė tėvus. Motulę Plaštaką sūnūs meiliai paglostydavo, tėveliui Riešui paliepus, nugarą jam pakasydavo ir visi būdavo laimingi. Bet atėjo laikas, kai tėvai turėjo subrendusius vaikus išleisti į platųjį pasaulį. Motina peržegnojo savo sūnus ir pamokė:
-Būkit visada kartu, vienam būry. Visi už vieną, vienas už visus!
Tėvas perspėjo:
-Niekad nepameskite galvos! Kai bus labai sunku, prisiminkite mano žodžius, turinčius stebuklingą galią: Vienas petys, viena ranka, penki pirštai – visa plaštaka! Juos ištarus, į pagalbą atskubės protėvių dvasios, bet žinokite, kad tik vienąkart jos galės jums padėti.

Kartą gyveno mažas, linksmas, smalsus šunelis. nenuorama buvo rudos spalvos, turėjo dailų snukutį ir purią uodegą. Gudruolis net žmonių kalbą išmanė ir mėgdavo klausytis pasakojimų apie miško žvėris. Reksui nusibodo po kiemą sukiotis, vištas vaikyti ir paršelio kriuksėjimo klausytis. Todėl nutaikė progą ir į mišką nukūrė naujų draugų pasiieškoti.
Šuniukas sutiko šerną. Šis jam pasirodė panašus į paršelį, bet nepažįstamasis puolė atstatęs iltis. Reksui vos pavyko sveiką kailį išnešti. Po to keliauninkas sutiko lapę. Gudrioji jam pasiūlė kartu medžioti, o laimikį po lygiai pasidalinti. Po medžioklės pūstauodegė apgavo patiklų naminuką ir paspruko su visu grobiu.

Vienąkart giliai giliai po žeme gyveno mažas kurmis. Jo vienintelė svajonė buvo pamatyti saulę ir gamtą. Jo draugė pelytė dažnai pasakojo jam apie pasaulį tarp dangaus ir žemės. Kurmeliui buvo labai liūdna, ir jis dažnai svajojo apie saulę. Vieną kartą bevaikščiodamas požemio karalystėje jis pamatė fėją. Ji įkrito į duobę ir šaukė pagalbos. Kurmis padėjo išlipti jai iš duobės ir pakvietė į svečius, kad ji galėtų nusiprausti ir sušilti. Fėjai labai patiko geraširdis kurmelis ir ji nutarė įvykdyti tris jo norus. Bet mažas kurmelis paparašė tik išpildyti jo didžiausią svajonę. Fėja sutiko, bet pasakė, kad,jeigu ji tai padarys, kurmis niekada daugiau nepamatys požemio karalystės. Laimingas kurmelis viską galėtų padaryti, kad tik pamatytų saulę! Ir jis sutiko.