"Valio! Medžioklės metai baigėsi. Štai jau keturias savaites ir penkias dienas palaikau prasmingus santykius su brandžiu vyriškiu, tuo aiškiai įrodydama, jog nesu tokia nevykėlė meilės srityje, kaip buvau maniusi". Atsiprašau, damos, bet bus truputis šlykštaus šovinizmo. Ši citata turbūt turėjo būti panašiai juokinga, kaip ir visas romanas, kurio ji įtikino mane neskaityti. Mano apgailėtina erudicija kalta dėl to, kad "moterų literatūra" (nes normali literatūra negali būti skirstoma į vyrišką ir moterišką) man siejasi su plepalais, moterų žurnalais ir TV laidomis, kuriose atleidžiama ir...
Filme pagal šitą veikalą vaidino ex-supermenas, dabar virtęs liūdna statula Ch. Reeves ir lietuvių kilmės, bet extra meksikietiškų bruožų Ch. Bronsonas - tai apakimo priepuolių kamuojamas ruonių medžiotojų laivo kapitonas, pusiau terorizuojantis, pusiau globojantis laive atsidūrusius paukštelius - džentelmeną ir ledi. Džentelmenas apsėstas kvailų pseudo-humanistinių XIX a. idėjų, todėl kapitonas priverstas jį mokyti praktiškai ir teoriškai, kad tikrovėje galioja brutalios jėgos įstatymas. Na, mūsų didvyriai dar nežino apie visagalius niekelius - finansus, informacijos amžių, internetą ir nokia. Ir tuo metu, kai jie taip...
"Kiekvienas menas visiškai nenaudingas". Ir: "Nėra moralių ar nemoralių knygų. Knygos esti gerai arba blogai parašytos. Ir viskas". Tikriausiai vieno iš didžiausių gėjų, bent jau iš XIX a. ir bent jau literatūroje (arba talentingiausias iš sėdinčių šioje kėdėje, sakytų Jimi Hendrix), paradinis romanas išleistas dar kartą. Fantastinio prieskonio pasakojimas apie gražiausią iš grėjų - Dorianą, berniuką džentelmenams, turintiems skonį, t.y., dailininkui Beziliui, kuris yra baiminga vienuolė, primenanti Hesse herojus, ir lordui Henriui, įkūnijančiam viską, kas nepadoru, nusikalstamai drąsu ir anti-banalu, greičiausiai reprezentuojančiam paties...
Vos išlukštenus viršelio kokoną, angliška kirmėlė Fowles'as - juodmedžio magas, liūdnai pagarsėjęs prancūzų leitenantas, prirašinėtų drugių kolekcionierius, suleidžia iltis į smegenis, įsigraužia kaip virusas su savo pradine fantazija: nebylių raitelių vilkstine neišraiškingame gamtovaizdyje. Šis sutvėrimas žieduotas ir nariuotakojis, sulipdytas iš pabaigoj ištirpstančios detektyvinės gijos, juvelyriškos XVIII a. dialogų, mentaliteto, manierų imitacijos, charakteringų charakterių ir lemtingų likimų, net man regis, saikingos laiko mašinų fantastikos. Istorijos fone gliaudomas angliškos visuomenės būdas, religinio fanatizmo - ar greičiau mąstymo klišių ir sustabarėjimo - mechanizmas; skaitant gali toptelti,...
Patinka man tos knygų mugės. Iš rašymo pragyvenanti sociumo dalis, šiaip pagal socialinį statusą neprilygstanti nei verslininkams, nei politikams, kartą per metus atsitiesia – susirenka tarsi į kasmetinį karnavalą švęsti profesinės šventės. "Litexpo" rūmai gaudžia – atrodo, kad ir visa tauta nieko neveikia, tik skaito ir rašo. Rašytojų pasirodo tiek daug, kad visų net neaplėksi. Paskui graužiesi – to nepamačiau, tą pražiopsojau. Man apmaudu, kad kol kroviausi lagaminą kelionei į Sinajų, buvo pristatytos man įdomių rašytojų Herkaus Kunčiaus ir Sigito Parulskio knygos. Kunčius...
