|

Senovėjė gydydavosi vynu

Tik nereikia mus įtikinėti, kad senovėje žmonės buvo nežiniukais. Atvirkščiai, senovėje žmonės buvo protingesni, o jei išmintingesni, tai ir daugiau rūpinosi savo sveikata, jėgomis, gyvenimo trukme, ištverme, darbingumu, energija ir netgi potencija, nes kuo daugiau vaikų, tuo tvirtesnė šeima, tuo ilgiau truks giminės tvermė ir būvis žemėje. Gilioje senovėje, kai mes visi buvome gamtatikiais, žyniai prieš ligas ir negalias siūlė augalų ištraukas, nuovirus ir sultis (dabar tą dalyką mes vadiname fitoterapija). Vėlesniais laikais atsirado ir kitokių ligų gydymo priemonių. Nereikia galvoti, kad Lietuvos aristokratija, – didikai ir bajorai buvo nemokšomis, netikėliais ir tamsuoliais, kaip kaimynai maskoliai. Atvirkščiai, Lietuvos didikai ir bajorai mokėsi, studijavo ir Lietuvos, ir Europos universitetuose, žinojo daug kalbų, kuriomis ir kalbėjo, ir rašė. Kas be ko, įsigydavo bei įrengdavo savo pilyse, rūmuose, dvaruose didžiules bibliotekas, tarp kurių būdavo ir daug knygų medicinos reikalais. Dažno aristokrato bibliotekoje buvo persų gydytojo Avicenos žinynas „Medicinos kanonas“, iš kurio iki naujausiųjų laikų buvo mokoma Europos universitetuose. Priėmus žydų krikščionybę, kiekvieno šviesaus žmogaus bibliotekoje arba knygų lentynoje privalėjo būti šventosios Hildegardos fon Bingen CAUSAE ET CURAE ir panašių viduramžių spaudinių. O savo sveikatą patikinėdavo eskulapams iš Vakarų ir iš Rytų, kurie sėmėsi žinių iš Babilono, senovės Egipto, Kinijos, Tibeto, Indijos (Ajurvedos), senovės Graikijos ir Romos medicinos.

Silkių ir strimėlių sudymas
|

Silkių ir strimėlių sudymas

Kuršiškas silkių sūdymo būdas. Kuršių zalclakei (virtam sūrymui) 1 litrą vandens užvirinti, suberti 5 pilnus su kaupu šaukštus druskos, 3 nubrauktus šaukštelius cukraus, 1 pilną su kaupu šaukštelį garstyčių miltelių, šaukštą garstyčių sėklų, įmesti 5 laurų lapus, 10 kvapiųjų pipirų, 5 gvazdikėlius ir pavirti 7 minutes. Sūrymą atvėsinti. Imti 1 kg silkių. Jei silkės užšaldytos, jas atlaidinti. Silkių neskusti, tik nuplauti, būtinai išlupti žiaunas, nes nuo jų silkės pasidarys karčiomis ir sudėti į pailgą talpą (su dangteliu), užpilti kambario temperatūros sūrymu. Uždengti dangtelį ir retsykiais pavartant žuvis laikyti 3-5 paras apatinėje šaldytuvo lentynoje. Taip galima ruošti ir kitas silkines žuvis: bretlingius (kilkes), alses, perpeles, makreles (rusiškai – skumbres), net ožkas ir kitas žuvis. Taip paruoštas silkes kuršiai valgydavo vienas be bulvių, be duonos, – išdarydavo silkę, nulupdavo odą, o atskirtą filė, atlošę galvą, gražiai kramtydami pamažu leisdavo į burną…

|

Lietuvos kulinarijos paveldas: Išterlioti Aleliumai ir Kūčios su Kalėdomis

Adventas jokiu būdu nėra žydų krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai kalaviju bei krauju „apkrikštijus“, o tiesą kalbant – praplovus lietuviams smegenis – įdiegtas svetimo gyvenimo būdas, kai iš tikinčiųjų reikalaujama susikaupimo, apmąstymo savo nuodėmių ir susilaikymo nuo triukšmingų linksmybių. Jei esi katalikas – privalai visada būti prasikaltęs, atgailaujantis, amžinai nepatenkintas savimi ir surukęs kaip devynios pėtnyčios… Adventas, o tiesą kalbant – Aleliumai, yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių gamtatikių gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – mūsų protėvių šventė bent 10 tūkstančių metų senesnė už krikščionybę ir primestus mums svetimų stabų ir ikonų garbinimo pastatus – bažnyčias (božežicije), kurios gamtatikiams sujaukė protus ir savais „mokymais“ užteršė gamtatikių sąmonę, niekinamai juos apšaukusios pagonimis ir stabmeldžiais. Nors iš tiesų tokiais mūsų protėviai tapo tik po prievartinio krikšto, kai tapo ne laisvais žmonėmis, o kunigų ganomais paganomais avinais (pagonimis), kai božežicjose suklupę meldžiasi žydų šventųjų stabams ir pieštiems ar tapytiems svetimtaučių atvaizdams.

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (1 dalis)

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (1 dalis)

Jau daugiau kaip dvylika metų „tarybinės dešrelės“ yra vienos populiariausios Lietuvoje. Be to, „tarybiniai“ mėsos gaminiai jau penkiskart yra gavę „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus. Kaip paaiškintumėte tokį „tarybinių dešrelių“ populiarumą Lietuvoje? „Tarybines dešreles“ „populiariausiomis ir net 12 metų“ Lietuvoje padarė ne paklausa, o žurnalistai, nes statistikos kiek kokių dešrelių perka lietuviai iš vis nėra. Turiu duomenis iš „Iki“, „Rimi“ ir „Norfos“ prekybos centrų (tas pats turėtų būti ir „Maximose“), kurie rodo, kad Lietuvoje žmonės daugiausiai perka tik pačias pigiausias dešreles, tas, kurių sudėtyje mėsos iš vis nėra. Remiantis šiais duomenimis galima daryti išvada, kad apie 80% lietuvių gyvena žemiau skurdo ribos, gauna ne didesnius, kaip 800 litų atlyginimus. Iš tiesų priedai, kurie naudojami visose virtose dešrelėse iššaukia vaikams alergiją ir todėl jau mūsų dienomis kūdikiai 100 procentų gimsta alergiškais!!! Iš pernai tirtų mokinių, nustatyta, kad Lietuvoje yra tik 12% sveikų vaikų!!! Neišmanančių apie mitybą tėvų vaikai, maitinami virtomis dešrelėmis, nuo ten esančių cheminių skoniklių, kvapiklių ir spalvikių tampa priklausomais, kaip nuo narkotikų, jie jau patys nori ne kito maisto, o reikalauja tik dešrelių, o nuo tokio maisto vaikus kamuoja įvairūs chroniški susirgimai. Pažiūrėkite, ką vaikams siūlo Lietuvos restoranai, kavinės, barai, picerijos, ir net mokyklų valgyklos – virtas „sasiskas“ (saucisse – prancūziškai – dešrelė) su aliejuje virtomis išpampusiomis bulvėmis.

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (2 dalis)

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (2 dalis)

Viename iš straipsnių minėjote, kad „lietuvių nacionalinis patiekalas šiandien yra pica“. Kaip galėtumėte paaiškinti tokią lietuvių „meilę“ picoms? Meilę picoms sugalvojote Jūs ir picas reklamuojantys žurnalistai, bei jų straipsnius spausdinantys spaudos organai, kurie iš tiesų priklauso surogatinių maisto produktų parduotuvių savininkams oligarchams, nes jokios lietuvių meilės picoms iš tiesų nėra, yra tik agresyvus picerijų tinklo plėtimas Lietuvoje. Kiekviename mieste ir miestelyje vyksta arši picerijų ir piceristų tarpusavio kova: tik įsteigė vienas tinklas savo piceriją, čia pat už kelių žingsnių po kelių savaičių atveria duris kita picerija. Šį agresyvumas, klientų verbavimas, picų per prievartą kišimą valgytojui, vaikų ir jaunimo darymą picų masiniais ėdikais aiškinu vienu – galimybę iš niekinių menkaverčių pigiausių produktų gauti maksimalų pelną. Jei žmonės žinotų iš kokių netikusių, netgi sveikatai pavojingų „miltų“ kepamas picos padas, aptepamas nuodingu surogatiniu „pomidorų“ padažu, apibarstomos dirbtinio aliejinio „sūrio“ tarkiais, nemėsos dešromis ir dešrelėmis, bemėsos faršu, dažytomis alyvuogėmis ir kitokiais dirbtiniais „maisto“ produktais, kurie yra ypatingai pigūs „picų“ gamintojams. Jeigu šiandien pica kainuoja nuo 10 iki 20 litų, tai tikroji jų savikaina yra nuo vieno iki dviejų litų. Ar suvokiate kam yra naudingas dešimteriopas pelnas? O kad užvalgius „picų“ reikia tuoj pat lėkti į šalia jau šiam reikalui įkurtą vaistinę, pirkti nuo sutrikusio virškinimo vaistų, žmonės dažniau linkę kaltinti save, o ne picerijų maisto kokybę.

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (3 dalis)

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymai į studentų klausimus (3 dalis)

Viename iš straipsnių minite, kad maistas Sovietų Sąjungos laikais buvo „neskanus, bet užtat vienodas“. Kaip galėtumėte trumpai apibudinti šiandieninį maistą? Ar, Jūsų manymu, šiandien yra daugiau įvairovės? Sovietų sąjungos iš vis nėra buvę, nes tais laikais buvo Tarybų sąjunga, kuri turėjo vieningą vadinamą Anastazo Mikojano virtuvę visoms taip vadinamos predprijatija obščestvenogo pitanija – obščepit – visuomeninio maitinimo įmonėms. Ir visos privalėjo gaminti gaminius – maisto produktus pagal patvirtintus GOST‘us. Tokio maisto produktų pasirinkimo, koks yra šiandien nebuvo, bet nebuvo ir tokios ypatingai žemos kokybės. Iš vis nebuvo maisto surogatų. Jei pieninė iš kolchozų surinkdavo 1000 litrų pieno, tai ir pieno į butelius galėdavo supilstyti tik 1000 litrų, o ne 100000 ir dar prigaminti 10000 kg varškės kaip šiandien. Jei grietinėlės ant pieno nusistovėdavo tik 10 litrų, tai pieno kombinatas negalėdavo jos pagaminti 10000 litrų, ir dar 10000 litrų grietinės, ir dar 10000 kg sviesto, kaip daro šių dienų pieno kombinatai. Už tą dalyką pieno kombinato valdžią tremdavo į Sibirą, arba pūdydavo kalėjimuose, bausmės buvo negailestingos, bet teisingos. Tiesa, visi dirbę maisto pramonėje, nuo direktoriaus iki šlavėjos, – vogė kiek tik pajėgdavo, bet tai buvo pačių žmonių rizika. Nepagaus – gyvensi kaip inkstas taukuose. Pagaus – kalėjimo neišvengsi. Vogti reikėjo mokėti. Lietuviai vogti iš tarybų valdžios mokėjo, nes turėdami pinigų, jie buvo nupirkę visus OBHeso, higienos, milicijos darbuotojus, prokurorus ir teisėjus. Tas ir šiandien ryškiai matosi Lietuvos teisėsaugoje. Pažiūrėkite kokius ir gyvenamus namus, ir sodų namelius išsistatė vien Klaipėdos tarybinių mėsos, pieno ir duonos kombinatų valdžia, net ir dirbantieji…

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Lietuvoje nėra nė vieno lietuvių valgių restorano

Apvažiavęs visą Lietuvą, aplankęs visus restoranus ir maitinimo įmones, kurios skelbiasi, kad gamina lietuviškus valgius drąsiai tvirtinu, jog Lietuvoje nėra lietuviškų restoranų. Lietuvos restoranų savininkai, visi kaip vienas savo valgiaraščiuose, reklamose, pristatymuose, degustacijose rašo, kad jų restoranuose yra ir lietuviška, ir europietiška virtuvė, lyg Lietuva būtų ne Europoje, lyg Europoje nebūtų albanų, anglų, austrų, belgų, bulgarų, danų, graikų, chorvatų, italų, islandų, ispanų, prancūzų, rumunų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių ir t.t. su savo išskirtinėmis virtuvėmis, skirtingais maisto produktais, skirtingais valgių gamybos būdais, skirtingų skonių ir kvapų valgių. Restoranų ir kavinių valgiaraščiai yra savininkų veidrodžiai, atspindintys jų savininkų kulinarinio išsimokslinimo, supratimo ir išmanymo lygį. Kai valgiaraštyje randi parašyta „europietiška virtuvė“, reikia suprasti, kad šio restorano savininkai yra buvę tik sovietinio konclagerio virėjais, Europos niekada nematė ir ją supranta tik kaip vieningą ir nedalomą, kaip Leninas ir partija, kaip tarybiniai rusišką „obščepitą“ visiems ir visada, ir visiems laikams… Vartant visų Lietuvos restoranų valgiaraščius, matyti, kad keli italų patiekalai, keli kinų, keli tarybiniai rusiško „obščepito“ valgiai jokiu europietiškumu net nekvepia.

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Kas per dalykas yra dvarų etiketas?

Lietuvos dvaruose dvarininkų puotas aptarnaudavo gražiausiomis livrėjomis aprengti tarnai, o ne klumpėtos tautiniais rūbais aprengtos dvaro mergos, kaip dabar kai kur regime. Stalai ir kėdės būdavo prabangūs baldai, o ne neobliuotų lentų stalai ir suolai, kaip „Forto“ dvare ar smuklėse (smurglinėse). Puotoms būdavo gaminami ypatingai paruošti ir papuošti valgiai, patiekiami sidabriniuose arba paauksuotose dubenyse ar padėkluose. Valgoma būdavo iš dar puošnesnių brangių, geriausio fajanso, porceliano indų su sidabriniais ar paauksuotais įrankiais ant baltomis staltiesėmis su puošniomis servetėlėmis serviruotų, gėlėmis puoštų stalų. Geriami būdavo brangvyniai, aukščiausios kokybės svaigieji ir gaivieji gėrimai iš krištolo taurių ir stiklinių. Lietuvos aristokratija net medžiodama užkandžiaudavo ir valgydavo nuo ant žolės patiestų baltų staltiesių. Prastuomenei medžioti buvo griežtai draudžiama net iki rankų nukirtimo. Puotaujančius linksmindavo geriausių muzikantų profesionalų orkestrai, baletas arba aukšto profesinio lygo muzikantas solistas, bet jokiu būdu ne kaimo muzikantai. Tiesa, vėlesniais laikais jau nugyventų dvarų prasigėrę ponai retsykiais mėgdavo pasilinksminti kaimo „vakaruškose“, nibrėse, gegužinėse, bet tai jau kita kalba, kitokie papročiai.

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?
|

Lietuvos aukštosios kulinarijos naikinimas (I dalis) Ar yra Lietuvos aukštoji virtuvė?

Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjėliai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus? Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo gamybos būdais (technologiniais principais), maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių. Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, miežinis ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, kurvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, baronkos, meduoliai, raugintos daržovės, grybai ir vaisiai, rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, žemaičių užtrinas, aukštaičių įsnauja, sūduvių skilandis, darata, kindziukas, aukštaitiškas kekulas, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir nokinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, švilpikai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais, o daugybę įvairiausių mėsos, paukštienos, žuvienos slėgtinių ir vyniotinių su dar įvairesniais įdarais, įvairiausi urštai – jokia kita pasaulio tauta neturi sukūrusi tiek, kiek jų moka ir gamina Lietuvos šeimininkės!!!.

Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente
|

Kaip Kūčios tapo apsirijėlių švente

Gruodžio mėnuo, adventas, Kalėdos, Naujieji metai, žiema – kuo šis mėnuo, šventės, metų laikas yra ar buvo ypatingi maitinimosi požiūriu? Adventas jokiu būdu nėra žydiškos krikščionybės religinis laikotarpis, atneštas mums iš Vakarų Europos ir priverstinai „apkrikštijus“, o teisingiau – praplovus smegenis įdiegtas svetimo gyvenimo būdas. Adventas yra senas, skaičiuojantis mažiausiai keliolika tūkstančių metų mūsų protėvių (prolietuvių – sarmatų, aisčių, vokiečio Neselmano nutarimu pavadintų baltais) gyvenimo laikotarpis, kai būtina badauti ir tuo išsivalyti organizmą nuo vasarą ir rudenį valgytų gėrybių organizme nusėdusių šlakų ir toksinų. Kitas badavimas (organizmo išvalymas nuo šlakų ir toksinų) vyksta per Gavėnią, po sūdytų ir riebių žiemos valgių. Kūčios – bene seniausia mūsų protėvių šventė ir keliolika tūkstančių metų senesnė už krikščionybę, už bažnyčią (božežicije) ir net už Kristų. Kūčios – mūsų sarmatų (aisčių, baltų) genčių šeimyninė šventė, kai šeimos nariai susirenka prie šeimos židinio, prie ugnies – pagerbti ir pašlovinti Gabijos, o jei ją gerbi ir dar garbini, tai jokiu būdu negalima jos tą vakarą išnaudoti: virti, kepti, ar dar kitaip ugnies pagalba apdoroti aukojamo maisto.