Žalioji arbata
| |

Žalioji arbata

Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Pagrindiniai iš jų yra katechinai, reguliuojantys kraujospūdį, mažinantys vėžinių susirgimų tikimybę, normalizuojantys cholesterolio kiekį kraujyje, naikinantys bakterijas ir gripo virusus, šalinantys nemalonų burnos kvapą. Arbatos katechinai yra 20 kartų stipresnis antioksidantas nei vitaminas E, taigi žalioji arbata lėtina senėjimo procesą. Žaliojoje arbatoje esanti rūgimo medžiaga taninas užkerta kelią kariesą sukeliančioms bakterijoms. Emalį bakterijos pažeidžia išskirdamos tirpią substanciją, o taninas sunaikina bakterijas ir neleidžia vykti šiam procesui. Kasdien geriant žaliąją arbatą, suvartojama 200-400 mg tanino, ir šio kiekio pakanka kariesui sustabdyti. Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje – ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat sandariai uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos ruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje.

Paukštiena
|

Paukštiena

Lietuvoje dažniausiai vartojama vištiena, o iškeptas kalakutas, antis ar žąsis simbolizuoja didelę šventę, primena gausius artimųjų susiėjimus. Paukštienos patiekalai – vieni populiariausių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kultūrose. Daugelis mėgsta jos aromatą, švelnų skonį ir neapsunkinantį sotumo pojūtį. Pagal sveikos mitybos rekomendacijas, žmogui vidutiniškai reikėtų suvalgyti apie 140 g mėsos, tarp jos ir paukštienos. Kiekvienas Lietuvos gyventojas kasdien suvartoja apie 20 g paukštienos (Respublikinio mitybos centro duomenimis). Žmogaus organizmo funkcijų palaikymui reikalinga apie 40 įvairių maistinių medžiagų, tačiau nėra tokio vieno produkto, kurį vartojant patenkintume visų reikalingų medžiagų kiekį, todėl mūsų kasdienį racioną turi sudaryti įvairus maistas. Vištienoje yra daug baltymų (nuo 18 iki 21 proc.) – iki 10 proc. daugiau nei kiaulienoje – ir mažai riebalų (nuo 9 iki 18 proc.) – net iki 40 proc. mažiau negu kiaulienoje. Vištiena turi daugiau raumeninio audinio (baltymų), žmogaus organizmui būtinų nepakeičiamų amino rūgščių (valino, leucino, lizino, metionino, triptofano, fenilalanino, treonino), kurios skatina ląstelių atsinaujinimą. Amino rūgščių kiekiu vištiena prilygsta jautienai. Kalakutiena, kaip ir vištiena, yra mažai kaloringas produktas, kuriame yra gana didelis baltymų ir mažas riebalų kiekis. Valgant kalakutieną gaunama iki 30 proc. paros normos vit. B6, joje gausu cinko, geležies, fosforo ir magnio.

|

Šafranas

Tačiau dėl ypatingos savo savybės – jis nudažo patiekalus nuostabia aukso spalva – šafranas buvo naudojamas ir kaip dažiklis: juo dažydavo kilmingųjų rūbus. Be to, šafranas buvo naudojamas ir kaip komponentas vaistams bei kvepalams gaminti. Ilgą laiką šafranas buvo auginamas tik Rytuose – Babilone, Persijoje, Kinijoje ir į Europą patekdavo tik su egzotiškais prieskoniais. Venecijoje, kuri viduramžiais buvo stambus prieskonių prekybos centras, 1374 metais buvo net įstaiga „Ufficio dello zafferano“, kontroliavusi į Veneciją įvežamo šafrano tikrumą. Mat ir senovėje netrūko apgavikų, vietoj aukso vertės šafrano pirkėjams įbrukdavusių smulkintų medetkos žiedlapių. Europoje šafraną pirmieji pradėjo auginti ispanai, vėliau – prancūzai. Dabar didžiausios jo plantacijos yra Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Irane, Kinijoje, Madagaskare. Tačiau įvairiose šalyse užauginto šafrano skonis, spalva ir aromatas šiek tiek skiriasi. Tai priklauso nuo klimato ir dirvožemio. Šafranui reikia daug saulės, lengvos dirvos. Labiausiai vertinamas La Mančos apylinkėse (Ispanija) surinktas šafranas. Šis prieskonis – tai tikrojo kroko (Crocus sativus) žiedų purkos, kurios yra tokios lengvutės, kad, norint gauti kilogramą šafrano, rankomis reikia nuskinti 50–200 tūkstančių žiedų ir išskabyti jų purkeles. Tikrasis krokas – daugiametis augalas, užaugantis iki 20 centimetrų aukščio. Pavasarį jis iš gumbasvogūnio išleidžia lapus, o pražįsta tik rudenį.

|

Lašiša

Yra išlikusių XVI a. pasakojimų, kaip prastai apmokami tarnai bei darbininkai kovojo už tai, kad darbdaviai negalėtų jų maitinti lašiša dažniau nei triskart per savaitę. O šie mėgdavo pakišti savo pavaldiniams neskanių žuvų, kurias po neršto plūduriuodavo upėse leisgyves, todėl jas būdavo lengva pagauti, ir jos beveiki nieko nekainuodavo… Lašiša – stambi žuvis. Kartais ji užauga iki 1,5 m ilgio ir sveria daugiau kaip 40 kg, nors dažniausiai pasitaikančios – 40-110 cm ilgio ir 1,5-20 kg svorio. Lašišos gyvena jūrose, minta silkėmis, tobiais bei dugniniais vėžiagyviais. Jūrose gerai atsipenėjusios ir užaugusios, neršti jos plaukia į upes. Neršia vėlai rudenį, tuo metu lašišos visiškai nebesimaitina, labai suliesėja – jų mėsa tampa balsva ir praranda puikų savo skonį. Mūsų vandenyse lašišą galima meškerioti nuo birželio mėnesio, kai ši žuvis kyla upėmis neršti. Ji gaudoma iki spalio mėnesio. Lašiša paplitusi išilgai per visus Šiaurės Atlanto ir Šiaurės Ledjūrio dalies pakraščius. Šiaurėje jos gausu Baltijoje ir Šiaurės jūrose, pietvakariuose siekia Biskajos įlanką ir net Portugaliją. Jos taip pat aptinkama prie Šiaurės Amerikos pakraščių, kuriuos skalauja Atlanto vandenynas. Dideli lašišų kiekiai veisiami Anglijos bei Norvegijos žuvininkystės fermose, tačiau aptvaruose laikomos žuvys tampa riebios, be to, neatsparios įvairioms ligoms, dėl to gauna didelius kiekius antibiotikų. Taigi, kas gali sau leisti tokį malonumą, mieliau moka šiek tiek brangiau ir nusiperka iš Škotijos ar Kanados atvežtų laukinių lašišų. Aptvaruose auginamų lašišų mėsa yra raudona, nes jos maitinamos krevetėmis. Nuo to, kuo ši žuvis šeriama, priklauso jos spalva. Laukinių lašišų mėsa – balta, ji, beje, vertingesnė ir brangesnė.

|

Picos – varguolių ar turtuolių valgis?

Iš pradžių pica buvo varguolių valgis, gaminamas beveik iš nieko, tačiau jo užtekdavo visai šeimai. Vėliau Italijos miesto Neapolio, vadinamo picos tėvyne, virėjai ištobulino picą, o italų jūrininkai išplatino ją po įvairias šalis. Tikrasis picos triumfo žygis po pasaulį prasidėjo tik karalienei Margaritai išdrįsus paragauti kulinaro Rafaelio specialiai jai sukurto prastuomenės valgio. Po to daugelyje Italijos miestų picerijos tiesiog dygte dygo, o praeiviai buvo gundomi karštais kepinėliais. Kai kuriose Italijos picerijose užsukusiesiems išlenkti stiklą vyno būdavo pasiūlomas ir nemokamas picos gabalas. Ne paslaptis, kad nemokamas kąsnelis visuomet populiarina produktą ir pritraukia klientą. Vėliau atsirado gatvės prekeivių, nešiodavusių ant galvos apskritus indus, kurių dugne žaižaravo anglys, kad pica neatšaltų. Nors šiais laikais picos vežiojamos specialiuose krepšiuose, Vilniuje užsisakius, jos neretai atvežamos atšalusios. Taip ir norisi paklausti lietuviškų picerijų savininkų: ar neturite anglių, o gal nežinote gatvių pavadinimų? Galbūt picoms paplisti Lietuvoje padėjo Ritos Dapkutės picerija ir jos amerikietiškos picos. Pati R.Dapkutė su siaubu prisimena tuos laikus, kai negalėjo nė svajoti apie „Mozzarella“ sūrį, saldžiuosius pipirus ir kitus picai būtinus komponentus. Todėl pirmosios paprastų lietuvių skrandžius pasiekusios picos buvo „mūsiškos“ – iš lydytų sūrelių ir lietuviškos dešros.

Kavos istorija
| |

Kavos istorija

Apie kavos plitimą iš rytų Afrikos per Europą iki pat Brazilijos sklando daug legendų, padavimų ir pasakojimų. Iš jų žinomiausias apie Kaldi, Abisinijos ožkų piemenį, kuris vieną dieną pastebėjo, kad jo ganomos ožkos žaidžia tarsi vaikai. Jis pamatė kaip jos nuo kažkokio pakalnės krūmo rupšnoja raudonas uogas. Kaldi irgi paragavo uogų ir greitai nenustygo vietoje kaip ir jo ožkos. Netoliese buvusio vienuolyno abatas, pamatęs šį neįprastą sujudimą, kelias uogas davė paragauti ir vienuoliams. Jie nesudėję bluosto meldėsi visą naktį. Kita istorija, pasakoja, kad kavos stimuliuojančias savybes atrado klajoklių gentys Etiopijoje. Ši legenda, ko gero, yra arčiausiai tiesos, kadangi kavos tėvynė laikoma būtent Etiopija. Iš pradžių buvo valgomos tik pačios uogos arba susmulkintos ir sumaišytos su gyvūnų riebalais, suvyniotos į rutuliukus ir naudojamos maisto gamybai. Vėliau uogos buvo naudojamos užpiltinėms gaminti. Kai prekiautojai kavą atvežė į Arabiją, pranašas Muhamedas gėrė vyną, pagamintą iš minkštosios kavos masės. 12 a. kava „persikėlė“ į kitą Raudonosios jūros krantą, nuo tada ir prasidėjo jos pergalingas žygis per visą pasaulį. Jemene pirmoji kava buvo kultivuojama terasiniuose soduose ir per Meką bei Mediną, kur kasmet plūsdavo islamo piligrimai. Stiprinantis rūgštaus skonio gėrimas plito po pasaulį. Kavos gėrimo populiarumas taip pat siejamas su moterų diskriminavimu.

|

Makaronų istorija

Daugelis mano, kad makaronų gimtinė yra Italija. Bet pasirodo, pirmuosius makaronus pagamino kinai, daug metų slėpdami jų receptą. Pasak legendos, makaronus iš Kinijos į Veneciją daugiau kaip prieš 700 metų atvežė garsus keliautojas Markas Polas. Tačiau kasinėjant Pompėjos griuvėsius, buvo rasta įranga gaminti legaminui , kurio formos panašios į kai kurias šių laikų makaronų rūšis. Vadinasi, jį gamino romėnai. Bet kas išrado šiuos darinius iš tešlos, šiandien jau turbūt nepavyks to galutinai išsiaiškinti. Matyt, viską nulėmė paprasčiausias atsitiktinumas – kažkas kurioje nors pasaulio vietoje paliko ant saulės tešlos gabaliuką, kurį vėliau supjaustė ir išvirė. Pasirodė, kad tai labai skanu. Verčiau nesukime per daug sau dėl to galvos ir pasidžiaukime gausybe makaronų iš tešlos gaminių variantų, kuriuos sugalvojo, išminkė, iškočiojo, įdarė, išbandė, ištobulino ir kuriuos dar sugalvos išradingi daugybės šalių virėjai. Taigi, kad ir kur būtų atsiradę makaronai, jie tapo populiariu maistu visame pasaulyje. Kai kalbame apie makaronus, dažnai pagalvojame apie Italiją. Italai yra didžiausi makaronų vertintojai ir gerbėjai. Paskaičiuota, kad Italijoje vienas žmogus per metus suvalgo 35–36 kg makaronų, o Šveicarijoje – 11–12 kg, Prancūzijoje – 9–10 kg, Vokietijoje – 5–6 kg.

Matė
| |

Matė

Matė – tai bugienio lapų arbata. Jai vartojama 15-os rūšių bugienio lapai. Nupjautos šakelės pakaitinamos virš ugnies iki lapai suvysta ir išsiskiria kvapiosios medžiagos. Matė – neįprastas, egzotiško aitraus skonio, tačiau labai sveikas gėrimas. Šios arbatos tėvynė – Pietų Amerikos pusiau tropinės žemumos. Matė auginama Argentinoje, Brazilijoje, Paragvajuje, jos yra per 200 rūšių. Pamažu matę atranda ir europiečiai, o populiarumą ji pelnė dėl to, kad greitina medžiagų apykaitą, joje beveik nėra kofeino ir kalorijų, todėl padeda norintiems suliesėti.Paprastai mate plikoma nedideliame išskobtame ir išdžiovintame moliūgėlyje, geriama per vamzdelį (anksčiau nendrę). 0,3-1,5 proc. visų matės medžiagų sudaro kofeinas, apie pusę jo jungiasi su rauginėmis medžiagomis, tad kofeinas veikia organizmą gana ilgai. Šią švelnaus poveikio arbatą patartina gerti greitai pavargstantiems, nesugebantiems sutelkti dėmesį žmonėms. Be to, mate slopina skrandžio jautrumą, apetitą. Matė labai ramina nervus ir suteikia reikalingą vitaminų kiekį. Joje gausu vitamino C, B1 ir B2, įvairių baltymų ir mineralų, fosforo, geležies bei kalcio.

Šokolado istorija. Almekai, majai ir actekai
| |

Šokolado istorija. Almekai, majai ir actekai

Maždaug 1500 m. pr. Kr. Amerikoje Meksikos įlankoje susikūrė almekų civilizacija. Žinių apie juos išliko ne daug, tačiau lingvistai teigia, kad žodis „kakava“ pirmą kartą buvo paminėtas maždaug 1000 m. pr. Kr., kai actekų civilizacija žymiai progresavo. Kakavmedis, lotyniškai Theobroma cacao, išvertus reiškia „dievų maistas“. Almekai jį laikė pačiu gražiausiu „rojaus medžiu“. Almekų civilizaciją pakeitė majai. Majai atvyko į šiaurinę Gvatemalą maždaug 1000 m. pr. Kr. Iki tol jie gyveno Gvatemalos ir Meksikos provincijos Čiapas plokštumose. Ten kakavmedžiai buvo reti augalai, jei jų iš viso buvo. Nusileidę nuo plokštumų majai aptiko ir pradėjo kultivuoti laukinius kakavmedžius. Manoma, kad būtent šiuo laikotarpiu ir atsirado šiuolaikinis žodis „kakava“. Tarp majų dievų buvo ir ypatingas – valdantis kakavą dievas, jis buvo vadinamas Chak Ek Chuah. Apie šokolado atsiradimą yra pasakojama legenda. Ji teigia, kad actekų Mėnulio dievas pavogė kakavos sėklas iš Saulės vaikų šalies ir atidavė jas žmonėms. Mūsų amžiaus 250 metais majų kultūra pasiekė aukštą išsivystymo lygį. Iki 600 metų majai užveisė didžiausias mums dabar žinomas kakavmedžių plantacijas.

Šokolado istorija. Šokoladas užkariauja pasaulį
| |

Šokolado istorija. Šokoladas užkariauja pasaulį

Kakavmedis, kakavos pupelės bei šokoladas pasklido po pasaulį Imperializmo laikotarpiu. Pirmasis europietis pažinęs kakavos pupeles buvo Kristupas Kolumbas. 1502 rugpjūčio 15 dieną, savo ketvirtosios kelionės į Ameriką metu, netoli nuo dabartinio Hondūro krantų, Kolumbas ir jo įgula netikėtai susidūrė su didele kanoja, kuri ispanams pasirodė lyg irklinis karo laivas, pripildyta vietinių prekių, skirtų pardavimui – o tarp jų ir kakavos pupelių. Kolumbo įgula pasisavino kanoją su prekėmis. Vėliau, Kolumbo sūnus Ferdinandas rašė apie šį susidūrimą. Jis buvo nustebintas tuo, kaip vietiniai indėnai vertino kakavos pupeles: kai kanoja buvo pakelta į laivą su visomis joje esančiomis prekėmis, iškritus iš jos bent vienai kakavos pupelei, indėnai jas rūpestingai surinkdavo. Atrodė, kad jie saugo jas lyg savo akį. Žinoma, Ferdinandas ir Kolumbo įgulos nariai nežinojo, kad tuo metu kakavos pupelė buvo laikoma vietine valiuta. Iš tiesų, kai kuriose Centrinės Amerikos šalyse kakavos pupelės buvo naudojamos kaip valiuta dar prieš du šimtmečius. Kolumbas atvežė kakavos pupelių į Europą ir dalį padovanojo karaliui Ferdinandui. Į Europą atvežtų kakavos pupelių vertė pakito – 1 svaras kainavo 10-15 šilingų.