| |

Siūloma sugriežtinti atsakomybę už mėgėjiškos žūklės taisyklių pažeidimą

Siūloma sugriežtinti savo ir kitų gyvybe rizikuojančių mėgėjiškos žūklės dalyvių atsakomybę. Tai numatantį Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo parlamentaras Julius Dautartas. Pagal projektą, mėgėjiškos žūklės taisyklių bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių mėgėjišką žūklę, žuvų apsaugą, pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 100 litų iki 300 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. Šiuo metu už tai numatyta bauda nuo 25 litų iki 200 litų su pažeidimo padarymo įrankių ir priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo. J. Dautartas taip pat siūlo papildyti Mėgėjiškos žūklės įstatymą, siekiant užtikrinti saugią mėgėjišką žūklę. Įstatymo projekte siūloma įteisinti, kad žūklės metu privaloma turėti ir naudotis pagrindinėmis gelbėjimosi priemonėmis. Taip pat žiemos laikotarpiu siūloma leisti mėgėjišką žūklę ant ledo, kai žūklei pasirinktos vietos ledas yra ne mažiau kaip 10-15 cm storio. Šiuo metu Mėgėjiškos žūklės įstatyme nėra reikalavimų tinkamai pasirengti saugiai mėgėjiškai žūklei.

| | |

Spiningavimas: tiesi nedidelės upės atkarpa

Pradėdamas spiningautojo karjerą, apie mažus upelius galvojau gana optimistiškai. Jie neplatūs, paprastai nebūna gilesni nei 1,5 m, taigi tada atrodė, kad čia pagauti žuvį kur kas lengviau nei kituose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, dideliuose ežeruose ar didesnėse upėse. Juk mažuose upeliuose viskas paprasta: masalu gali išžvalgyti ir pasiekti kiekvieną vandens lopinėlį, o visas upės gyvenimas kaip ant delno. Ilgiau pažvejojus tapo aišku, jog tokie svarstymai klaidingi. Nedideli upeliai taip pat turi daug paslapčių ir ne visada pavyksta jas perprasti. Dažniausiai žvejoju upeliuose, kurių plotis — 10–25 metrai, gylis — apie 1,5 m o srovė — vidutinė. Žinoma, prisiekęs upėtakininkas tokį upelį greičiausiai laikys plačia didele upe, jis netruks paprieštarauti ir papasakoti, kad gaudo tokiose vandens srovelėse, kur savo 1,8 m ilgio spiningo viršūnėle gali pavartyti kitame krante gulinčius lapus. Prisiekęs upėtakininkas aiškins, kad tikrai mažą upelį jis neįsibėgėjęs peršoktų, perspjautų, per… ir pan. Vienas toks net keletą upelių pavadinimų pažėrė, bet vidurvasarį nuvykęs prie vieno iš jų radau tik griovį: vandens tame upelyje beveik nebuvo. Jei kam nors skauda, kad savo upelius vadinu mažais, galiu juos vadinti nedideliais. Man tai esmės nekeičia. Puikiai pamenu pirmąją ir gana rūsčią nedidelių upelių pamoką, kai sumaniau pasigauti gana gausiai (kaip vėliau pasirodė) paplitusių šapalų.

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)
| | |

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva. Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys.

| | |

Žvejo apranga žiemą

Žiemą daugelį žvejų baido šaltis: ant ledo labai šalta, reikia šiltos specialios aprangos. Žinoma, tinkama apranga reikalinga, bet labai šilti rūbai nepageidautini. Pajutęs šaltį, žvejas iškerta ar išgręžia vieną kitą aketę ir pakankamai sušyla. Kiekvienoje parduotuvėje žvejys ras tinkamą aprangą, nors už kostiumą teks pakloti 300-700 Lt, tačiau tai tikrai gera investicija. Anksčiau naudoti vatinukai ir šilti lietpalčiai tikrai nesuteiks tiek šilumos ir ramybės nei naujieji. Šiais laikais rasite šiltą, vėjo neperpučiamą. Neperlijamą aprangą. Kas svarbu dažna žieminė apranga pasižymi plūdrumo savybėmis, todėl įlūžus (ypač pavojinga žūklauti ant pirmojo, ar pavasarinio ledo) yra paprasčiau išsikapanoti. Šiuolaikiniai žieminia kostiumai dažniausiai būna ryškių spalvų, todėl atsitikus nelaimei žvejys lengviau ir greičiau pastebimas ir greičiau sulaukia pagalbos. Batai turi būti neperšlampami ir ne per ankšti, su vidiniu šiltu pamušalu, didesni kad galima būtų įkišti koją su užmauta vilnone kojine. Rankoms apsaugoti yra šiuolaikinių pirštinių, kurios yra pakankamai plonos, šiltos ir atsparios trynimui. Galvai apsaugoti rinkitės šiltas kepures, užsileidžiančias ant ausų, nors dauguma aprangų turi šiltus kapišonus, tačiau kepurė būtina. Taip pat nepamirškite apsaugoti ir kaklo, papašykite antrosios pusės numegzti vilnonį šaliką, arba vilkitės šiltą žieminį megztinį su aukšta apykakle, kad ją užlenkus būtų apsaugotas visas kaklas.

| | |

Naktinio spiningavimo nuotykiai

Pastaruoju metu nemažai kalbama apie spiningavimą naktį. Dienomis, kai karšta, kai saulė alina ir žmones, ir gyvūnus, žvejyba spiningu didelėje upėje geriausių vaisių duoda tada, kai atslenka sutemos, kai pasidaro vėsiau ir lengviau. Vidurvasaris man visada buvo nei šioks, nei toks metais. Kad ir kaip stengdavausi, ne dažnai galėdavau pasigirti geresniais laimikiais, taigi rekomendacijos žvejoti tada, kai viskas nurimsta, kai meškeriotojai vynioja savo meškeres ir keliauja namo, suintrigavo — kodėl nepabandžius, vis tiek nieko neprarasiu. Štai ko pasiekiau. Visų straipsnelių autoriai vieningi: naktį plėšrūnai pasirodo seklumose ir intensyviai medžioja ten besiilsinčią smulkmę. Važiavau tai ten, tai šen, vaikščiojau savo upės pakrantėmis ir pagaliau radau vietelę, kurioje, mano nuomone, tiktų žvejoti naktį. Tai buvo upės vingio pabaiga. Pagrindinė srovė — upės viduryje, išoriniame vingio krante — nemaža sekluma. Srovė čia, nors gerokai lėtesnė, juntama gana išraiškingai, gylis apie vieną metrą, dugnas apaugęs įvairia vandens augalija, tarp kurios saugiai turėtų jaustis mažytės žuvelės. Vieta teoriškai gera, bet vis tiek neramu — ar sutemus plėšrūnai lankysis čia, ar medžios kitur? Nieko nebelieka: norėdamas įsitikinti sprendimų teisumu, turiu pats stebėti aplinką, nes šiuo atveju niekas nepadės, nepatars. Kuo labiau temo, tuo didesnių turėjau vilčių: dienai baigiantis vandens paviršiuje siautė smulkmė, kartais pliaukštelėdavo nedidukas salatis ar ešerys.

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (III dalis)
| | |

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (III dalis)

Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma. Taigi, kaip matote, visas veiksmas vyksta aplink seklumas, aplink tas vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir kur telkiasi karpinės žuvys, ešeriukai ir kitas lydekų maistas. Tačiau kyla klausimas, o ką mes vadiname seklumomis? Ar tai vieta, kur gylis iki kelių arba iki juosmens? O gal tai gilesnės vietos? Juk ten, kur gylis 8 m, 4 m kalniukas jau yra sekluma. Lydeka negali amžinai ilsėtis, ateis valanda X ir plėšrūnės būsena iš apsnūdusios pasikeis į bundančią, o dar po kurio laiko ji patrauks į medžioklę. Vadinasi, už skardžio 3–4 m gylyje galime rasti ne tik besiilsinčių, bet ir į medžioklę susiruošusių lydekų. Tai kur kas geriau. Kokios vietos perspektyviausios? Manau, verta patikrinti skardį — tiek apatinę jo dalį, tiek viršutinę. Galima nuo kranto nutolti dar toliau, patyrinėti už skardžio plytinčią lygumą. Dėmesį reikėtų atkreipti ir į tas vietas, kur 3–4 m gylio lyguma baigiasi ir prasideda dar vienas pagilėjimas. Beje, nuoroda 3–4 m yra tik apytikslė, kai kuriuose ežeruose tai gali būti 3–6 m gyliai, kai kuriuose — 2–3 m gyliai. Svarbu ne skaičiai, o dugno struktūra.

| | |

Muselinė žvejyba – pradžia

Mane šis žūklės būdas sužavėjo kai buvau vos dvylikos. Būdami dar visai vaikais su draugu vartydami žūklės žurnalus radome keletą straipsnių apie mums tada dar mistinį žūklės būdą. Viliojančiai atrodė gražūs gamtos vaizdai nuotraukose, dirbtinės muselės, grakščiai ore besitiesiantis ryškus muselinis šniūras… Kadangi buvo žiema, pirma pradėjome rišti museles. Kokių tik kvailysčių neprigalvodavom, kad gauti vienokių ar kitokių plunksnų. Lįsdavome į zoologijos sodą per skylę tvoroje ir paukščių skyriaus prižiūrėtojų prašydavome plunksnų, pešiodavome iškamšas biologijos kabinete, o jei kaime močiutė nukirtus gaidį ar vištą išmesdavo galvą, tai užsitraukdavo rimtą nemalonę (gaidžio skalpo plunksnos yra viena labiausiai naudojamų medžiagų šlapioms ir sausoms muselėms rišti). Rišdavome jas gana primityviais įrankiais, naudodavome paprastus spaustuvus (kaip mokyklos darbų kabinete, tik mažesnius gerokai), bet per gerą pusmetį saviveiklos pasiekėme ganėtinai šaunių rezultatų. Niekada nepamiršiu kaip pradėjome žvejoti atšilus orams. Meškeres pasidarėme iš pigių lengvų spiningų (tada kainavusių gal 20-30 Lt), pačioje rankenos apačioje prisukę su izoliaciją kažkokias senas inercines rusiškas rites, o vietoj muselinio šniūro panaudojome kaproninį, skalbiniams džiauti skirtą . Kad šis neskęstų įtrindavome lašinukais. Kai draugas Neryje sausa musele pagavo pirmąją aukšlę, šokinėjome iš džiaugsmo – „ant mūsų surištų muselių kimba!“. Laikai buvo gūdesni nei dabar.

| | |

Kur plaukioja didesni ešeriai?

Gegužės mėnesį pasiryžti vien tik ešerių žūklei, kai šios žuvys nėra susitelkusios į tokius didelius būrius ir nesilaiko konkrečiose bei žvejams gerai žinomose vietose kaip rudenį, nėra paprasta. Aišku, galima aplankyti kokią seklesnę ežero įlanką, užkabinti mikroguminuką ir pagauti ešeriukų, tačiau tai bus maži ešeriukai. O kaip pagauti didelį ešerį? Reikia atsitraukti nuo pakrančių ir ešerių ieškoti ties povandeniniais kalniukais, ties dugno skardžiais, didesniame gylyje… Pala, pala, bet juk apie tai, kad povandeniniai ežerų kalneliai geros didelių ešerių žūklės vietos rašoma kiekviename straipsnyje. O jei konkrečiau? Kaip ir kur gyvena 30 cm ešeriai, kuriuos mažiukais tikrai nepavadinsi? Tokie ešeriai taip pat plaukioja būreliais, tačiau būriai nėra dideli. Viename būryje gali būti 5–6 žuvys, gali būti ir dvigubai daugiau, pavyzdžiui, 10 žuvų. Toks būrys ežeruose neplaukioja palei krantus sekliose vietose, o laikosi kur kas atokiu nuo kranto. Kur tokių žuvų ieškoti? Kaip jau minėjau klasikinės knygų ir visų šalių žūklės žurnalų straipsnių teorijos kalba apie povandeninius ežerų kalnelius, dugno nuolydžius, įvairias duobes ir pan. Tai iš dalies tiesa, nes kaip kitaip apibūdinsi vietas, kur ežeruose laikosi ešeriai, kai tenka kalbėti apie visus ežerus, o ne apie kokį nors konkretų vandens telkinį?

Didžiausios sugautos lydekos
| | |

Didžiausios sugautos lydekos

Lydekos gali užaugti iki 1,5 m ir 40 kg, tačiau dažniausiai sugaunamos 40-60 cm ilgio ir 0,5-3 kg svorio. Europoje žvejų mėgėjų didžiausia lydeka buvo sugauta Vokietijoje ir svėrė 30,5 kg. Oficialiai užregistruota didžiausia Lietuvos lydeka 19,1 kg. Ją Gilučio ežere 1986 metais sugavo alytiškis P. Kublinskas. Net dar gyvos lydekos nematęs bamblys ją jau pažįsta iš pa­sakų ir filmukų. Pradedančio spiningautojo pirmasis laimikis daž­niausiai esti ši dantytoji plėšrūnė, nes, “lydeka -tai mūsų vandenų gyvūnijos pabaisa, terorizuojanti visą aplinką, godžiai ryjanti visa, kas juda, išskyrus rupūžę ir lyną. Tai gėlųjų vandenų ryklys”. Oficialiai užregistruotas rekordines lydekas žinome. O ko­kias dantytąsias gaudė mūsų proseneliai? Frydricho II Barbarosos lyde­ka. Kaip byloja legenda, ši lydeka į ežerą prie Hielborno buvo įleista 1230 metais, o sugauta – 1497 metais, prabėgus 167 me­tams. Per tuos metus ji užaugo iki 5,7 m ilgio ir svėrė 140 kg. Kad lydeka tiek metų pragyveno minėtame ežere, bylojo Barbarosos įvertas žiedas. Žinių, kokio dydžio buvo lydeka, kada ji buvo įleis­ta, nėra. Legendinės lydekos tapytas portretas saugomas Laterno pilyje, o skeletas ir žiedas Mancheime. Specialistai, apžiūrėję šiuos eksponatus, suabejojo legendos tikslumu. Bet tiek to – telieka ji kaip graži pasaka… Beje, tokių lydekų su žiedais žiaunų dangteliuose buvo ir daugiau.

| | |

Neginčytinai tikras menas…

Pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau straipsnių apie populiarėjančią žvejybą Lietuvoje – žvejybą museline meškere. Šis meškeriojimo būdas formuoja naują požiūrį į žvejybą ir verčia naują, bet kartu ir seną muselinės istorijos puslapį Lietuvoje. Muselinės žvejybos istorija siekia pačius seniausius laikus. Pirmosios dirbtinės muselės buvo surištos 1400 p.m.e. Egipte ant kaulinių kabliukų. Šiuo metu mes galime tik įsivaizduoti kaip jos atrodė ir iš kokių medžiagų jos buvo surištos. Kaip ir kada muselinė atkeliavo į Europą nėra tiksliai žinoma. Pirmą sykį Didžiojoje Britanijoje muselinė paminėta 1400 metais, o 1496 buvo išleista ir pirmoji knyga -“Treatise on Fishing with an Angle” (“Įvadas į žvejybą su meškere”), kurios autorė Juliana Berners. Taigi, pirmąją knygą apie muselinės žvejybos ypatybes bei detalų muselių rišimą parašė moteris. Jos aprašytos muselės, bei jų rišimo būdai naudojami ir šiomis dienomis. Nors muselinės istorijoje daugiausia minimi profesionalai – vyrai, yra žinoma ir moterų, profesionaliai vertinančių šį žvejybos būdą. Pavyzdžiui, garsaus muselininko Lee Wolff’o žmona – Joan Wolff , dažnai likdavo vyro šlovės šešėlyje, nors meistriškumu ji ir pranoko savo vyrą. Muselinė žvejyba, kaip ir medžioklė turi labai gilias šaknis ir tradicijas, kurios Vakarų Europos šalyse ir JAV yra smarkiai išpuoselėtos.