| | |

Žūklės naujienos. Kabliukas tvirtinamas be mazgo

Easy2hook – naujoviškas kabliukas, kuris prie valo tvirtinamas be mazgo. Operaciją, kuri paprastai reikalaujančią nemažo susikaupimo ir atimančią gana daug laiko dabar galima atlikti per kelias sekundes: valo kilpelė užkabinama už mažyčio „grybuko“, išlieto ant kabliuko kotelio, o paskui sulenktas valas kelis kartus apsukamas aplink kabliuko kotelį ir įkišamas į horizontalią auselę, kurioje yra plyšelis. Kadangi specialiais mazgais kabliukus rišti išmokti nėra taip paprasta, „Easy2hook“ kabliukai sparčiai populiarėja, nes užtenka prisiminti vieną svarbiausią taisyklę – užnertą už „grybuko“ valą reikia sukti prieš laikrodžio rodyklę. Kitaip naujoviškas kabliukas gali atsirišti. Patyrę žvejai žino, kad bet koks mazgas – silpna įnagio vieta. Net patys geriausi mazgai išsaugo daugų daugiausiai 98 proc. nesumegzto valo tvirtumo. „Easy2hook“ kabliukų rišimo būdas užtikrina šimtaprocentinį valo tvirtumą. Antra, novatoriškas mazgas atlaiko didžiules apkrovas. Naujoviško kabliuko autorius – olandas Benko Linthorstromas, kurio specialybė dantų gydytojas. „Easy2hook“ išradėjo teigimu, jam ne kartą teko tobulinti stomatologinius įrankius. Kartą, laužant galvą, kaip megzti mazgus, jam toptelėjo idėja, kuri tapo originaliu išradimu. Žvejybos kabliukų gamintojai akimirksniu įvertino dantisto idėją ir ant Europos žūklės parduotuvių prekystalių pasirodė naujoviški kabliukai. Beje, pakuotės ne mažiau originalios nei patys kabliukai – jos padarytos kaip dėžutės, kurias galima ilgai naudoti.

| | |

Verslinę ungurių žvejybą reikės baigti anksčiau

Žvejai verslininkai migruojančių ungurių žvejybą upeliuose šiemet turės nutraukti 15 dienų anksčiau, tai yra birželio 1 dieną, o rudenį išvis bus draudžiama žvejoti migruojančius ungurius, pranešė Aplinkos ministerija. Kad būtų sugaunama kuo mažiau neverslinio dydžio ungurių, uždrausta jų žvejyba ūdomis, masalui naudojant sliekus. Anot Aplinkos ministerijos pranešimo, unguriai – viena vertingiausių žuvų ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vandenyse. Pastaraisiais metais jų ištekliai labai sparčiai nyksta. Tarptautinės jūrų tyrimo tarybos duomenimis, šių žuvų ištekliai jau atsidūrė už biologiniu požiūriu saugios ribos. Kaip nustato 2007 metų Europos Tarybos priimtas reglamentas, Europos Sąjungos valstybės privalo parengti nacionalinius planus šiems ištekliams atkurti ir nedelsdamos imtis priemonių, kad mažiausiai 40 proc. migruojančių ungurių pasiektų jūrą. 2009 m. pabaigoje Europos Komisija patvirtino ungurių išteklių valdymo Lietuvoje planą. Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjo Vilmanto Graičiūno, mūsų šalis jau prieš dvejus metus ėmėsi pirmųjų prevencijos priemonių, kad dėl žvejybos nemažėtų ungurių ištekliai. 40 proc. sumažintas upelių, kuriuose leidžiama žvejoti migruojančius ungurius, skaičius, uždrausta šias žuvis žvejoti ungurinėmis gaudyklėmis ežeruose ir vandens talpyklose jų neršto metu nuo kovo 15 dienos iki birželio 30 dienos, o žvejams mėgėjams per parą leista sugauti ne penkis, o tris ungurius.

| | |

28 patarimai kuojų žvejybai

Sugauti kuoją gali kiekvienas. Tačiau prigaudyti pilną tinklelį kuojų – tai jau menas. Kad menas taptų tikrove, žvejybos įranga turi būti tinkamai sureguliuota – tai pirmasis ir svarbiausias dalykas. Eidami žvejoti kuojų nesuklysite pasirinkę lengviausią įmanomą ekipuotę. Lengva turi būti ne tik meškerė – ypatingą dėmesį derėtų skirti valui ir kabliukams. Jeigu ketinate tapti tikru kuojų žūklės ekspertu, įpraskite nenaudoti storesnio nei 0,08 mm valo, kabliukus irgi rinkitės pačius ploniausius. Geriausiai kuojos reaguoja į dažną šėrimą nedidelėmis porcijomis. Jeigu šeriate lėtai skęstančiu pašaru – pavyzdžiui, musių lervomis, – berkite į vandenį ne daugiau kaip 6–10 lervų, tačiau kiekvieną minutę. Pasistenkite, kad žvejybos zonoje kas nors nuolat judėtų – tai pritraukia kuojas. Kadangi naudojamas plonas valas ir miniatiūriniai kabliukai, gumelė ant ritės neturėtų būti didesnė kaip 5 numerio. Taip jaukas neišsprūs žuviai iš burnos, traukiama iš vandens ji rečiau nutrūks nuo kabliuko. Paskutiniai valo centimetrai itin svarbūs – ypač dienomis, kai kuojos prastai kimba. Pasistenkite užkabinti dugninį svarelį 10–15 cm nuo kabliuko. Taip jaukas skęs daug natūraliau, vadinasi, ir kuojos juo domėsis labiau. Jeigu esate vienas tų vis dar retų Lietuvoje sudurtinių meškerių gerbėjų ir turite keletą keičiamų meškerykočių, žvejybai derėtų paruošti kokius tris iš karto. Ant vieno pritaisyti lengviausią galimą įrangą.

| | |

Ungurys

Ungurys, arba upinis ungurys (lot. Anguilla anguilla, angl. European eel, vok. Europäischer Aal) – ungurinių (Anguillidae) šeimos žuvis. Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Nugara tamsi, pilvas gelsvas ar baltas. Oda stora, gleivėta. Kūnas iki 1,2 m ilgio, svoris 3,5-4,0 kg. Dažna verslinė žuvis, nes yra labai vertinga. Ungurio veisimasis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Pavasarį arba rudenį, kai vanduo upėse pakilęs, suaugę unguriai keliauja neršti į jūras. Veisiasi vakarinėje Atlanto vandenyno dalyje – Sargaso jūros gelmėse. Ungurių lervos anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Jos Golfo srovės nešamos į šiaurės rytus. Trečiųjų gyvenimo metų rudenį lervos pasiekia Europos pakrantes. Čia užauga iki 6-7 cm ilgio unguriukai. Jie kyla upėmis ir pasiekia ežerus. Čia jų kūnas tampa gelsvas. Užaugę, sidabrinės spalvos unguriai migruoja atgal į jūrą. Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.

| | |

Vargo su trijų kilogramų unguriu

Vakarų Airijoje yra įspūdingų vietų mėgėjiškai žvejybai. Šiomis dienomis iš šio krašto grįžo Arnoldas. Klaipėdietis, dažnai savo laisvalaikį skiriantis meškeriojimui Kuršių mariose, Nemune, Baltijos jūroje pirmą kartą lankėsi Airijoje. Arnoldas su draugu žvejojo Atlanto vandenyne. Jūriniais spiningais meškeriojo nuo kranto. Gylis pakankamas. Pirmieji laimikiai – ryklys apie 1,5 kilogramo, skumbrės. Sutemus vyrai susiruošė į ungurių žvejybą ant molo. Apsiginklavo patvariomis dugninėmis. Masalas – skumbrės porcija. Geriau sekėsi Arnoldo draugui. Jis pagavo net penkis ungurius. Teko matyti nuostabų reginį: atoslūgį. Nuseko vanduo. Prie molo beliko metras gylio. Aišku, kibimas baigėsi. Reikėjo laukti, kol vanduo vėl pakils. Tie pasikeitimai įvyko per 4 valandas. Kitą dieną vyrams buvo patarta pažvejoti nuo skardžio. Nuostabaus grožio vieta. Užmeti meškerę nuo 50 metrų aukščio. Gylis prasideda prie kranto. Pavojinga? Be abejo. Yra įspėjamieji užrašai. Gali ir nemeškerioti, jei bijai. Vietiniai ten nežvejoja. Atsibodo. Už tai gausu atvažiavusiųjų. Žvejyba nemokama. Kas kimba? Skumbrės. Ir nemažos. Jas gaudo kaip pas mus strimeles. Su girliandomis. Kiek buvo kabliukų, tiek vienu užmetimu ištrauki skumbrių. Įspūdinga buvo kitos nakties žvejyba nuo molo. Jis puikiai apšviestas. Vėl vyrai kabino strimelės gabalus ir mėtė dugnines. Ir tada Arnoldo draugui užkibo stambus laimikis. Užmesta buvo toli.

| | |

Pakrantėse kruvina kova dėl ungurių

Naktį į penktadienį Zarasų rajone aidėjo brakonierių šūviai ir žvangėjo aplinkosaugininkų antrankiai. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos valstybinis inspektorius Sigitas Latvinas iš brakonieriams surengtos pasalos grįžo peršautomis rankomis. Tarp aštuonių sulaikytų ungurių gaudytojų vienas – dar nepilnametis. Jis į žygį išsiruošė su tėvu ir vyresniuoju broliu. Ištryptas, išvažinėtas Zalvės upelio pakrantes Utenos regiono aplinkos apsaugos pareigūnai pastebėjo prieš keletą dienų. Šis upelis, kuriuo Tautesnio ežero vanduo teka į gretimą Zalvės ežerą, yra žinoma ungurių pavasarinės migracijos vieta. Tačiau jokia verslinė žūklė čia nevyksta. Be to, Zalvė nepatenka tarp tų vandens telkinių, kur būtų galima mėgėjiškai žvejoti ungurius. Naktis į penktadienį buvo lietinga ir vėjuota. Tokie orai tinkamiausi unguriams migruoti. Tai žino ir brakonieriai ir aplinkosaugininkai. Todėl iš vakaro keli uteniškiai pareigūnai prie upelio surengė pasalą. „Mes matėme, kaip apie 21 valandą atvažiavę penki vyrai pastatė upės vagoje ungurių gaudykles. Jas patikrino po poros valandų, bet nieko neradę dar paliko“, – vakar pasakojoantrą parą be miego leidęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Almantas Vaičiūnas. Brakonierių grupė prie Zalvės grįžo vidurnaktį. Keturi iš karto atėjo prie gaudyklių, o dar keturi liko atokiau prie mašinų.

| | |

Neginčytinai tikras menas…

Pastaraisiais metais pasirodo vis daugiau straipsnių apie populiarėjančią žvejybą Lietuvoje – žvejybą museline meškere. Šis meškeriojimo būdas formuoja naują požiūrį į žvejybą ir verčia naują, bet kartu ir seną muselinės istorijos puslapį Lietuvoje. Muselinės žvejybos istorija siekia pačius seniausius laikus. Pirmosios dirbtinės muselės buvo surištos 1400 p.m.e. Egipte ant kaulinių kabliukų. Šiuo metu mes galime tik įsivaizduoti kaip jos atrodė ir iš kokių medžiagų jos buvo surištos. Kaip ir kada muselinė atkeliavo į Europą nėra tiksliai žinoma. Pirmą sykį Didžiojoje Britanijoje muselinė paminėta 1400 metais, o 1496 buvo išleista ir pirmoji knyga -“Treatise on Fishing with an Angle” (“Įvadas į žvejybą su meškere”), kurios autorė Juliana Berners. Taigi, pirmąją knygą apie muselinės žvejybos ypatybes bei detalų muselių rišimą parašė moteris. Jos aprašytos muselės, bei jų rišimo būdai naudojami ir šiomis dienomis. Nors muselinės istorijoje daugiausia minimi profesionalai – vyrai, yra žinoma ir moterų, profesionaliai vertinančių šį žvejybos būdą. Pavyzdžiui, garsaus muselininko Lee Wolff’o žmona – Joan Wolff , dažnai likdavo vyro šlovės šešėlyje, nors meistriškumu ji ir pranoko savo vyrą. Muselinė žvejyba, kaip ir medžioklė turi labai gilias šaknis ir tradicijas, kurios Vakarų Europos šalyse ir JAV yra smarkiai išpuoselėtos.

| | |

Kalniniai šamai

Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose.

Laimikis – metro ilgio lydeka
| | |

Laimikis – metro ilgio lydeka

Kretingiškis Romas Buitvydas viename iš mūsų rajono tvenkinių pagavo lydeką, kurios ilgis – 1 m 10 cm, o svoris – 12 kg. Vien lydekos galva svėrė per 2 kg. Išdžiovinęs žvejas ją pavers vienu iš įdomiausių savo trofėjų. R.Buitvydas pasakojo, kad savo sėkmės dieną žvejojęs, kaip įprasta, iš guminės valties skrituliais. „Tūnojau tvenkinyje nuo 4 val. ryto. Bet niekas nekibo: plūduras ramiai plūduriavo vandens paviršiuje. Atsisukau – ogi vienas skritulys dingęs. Pagalvojau: vėjas nunešė į žoles. Sėdžiu ir ramiai žvejoju toliau. Surūkiau cigaretę, atsisukau: dingęs skritulys – vėl vietoj. Pradėjau irkluoti to skritulio link, – jis vėl dingo. Vynioju valą, traukiu. Jaučiu: užkibo kaip už rąsto. Po to pradėjo nešioti valtį po tvenkinį“, – žūklės nuotykį pasakojo žvejas. Ištraukti žuvį jam pagelbėjo ištikimas žvejybos draugas Ričardas Juodvalkis. „Paskambino namo ir sako: krokodilą pagavau“, – juokavo Romo žmona Zita, lydeką išdalijusi artimiesiems bei kaimynams. Lydekos milžinės kotletais pavaišino ir savo bendradarbius – jie abudu dirba Kelių tarnyboje. Ligi tol R.Buitvydui per 15 aktyvios žvejybos, kurioje būna kone kas savaitgalį, metų, mūsų rajono tvenkiniuose (jų, kaip įprasta, žvejai neįvardina) buvo pasisekę pagauti 7 ir 5 kg svėrusias lydekas. Tačiau, traukdamas didelę žuvį, didelio džiaugsmo, pašnekovas sakė, nepajutęs. Lydeka milžinė buvusi sena: pavežiojo, pavežiojo po tvenkinį ir pavargo. Burnoje jau trūko ir dantų.

| | |

Įvadas į muselinę žūklę

Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje – tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę – kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma – belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes – žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo. Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus. Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę “pateikti” žuviai – viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti.