Su rugiagėlės žiedu pagurklyje
Gana kuklių spalvų paukštelis (pilka nugara, ruda uodega) turėjo ryškiai mėlyną šilku blizgantį pagurklį, juodu dryželiu atskirtą nuo rudos krūtinės, su balta dėmele viduryje. Sakytum, mažam paukšteliui smeigtuku buvo prisegtas rugiagėlės žiedas. Tarsi iš pasakos nusileidęs paukštelis, grakščiai kilnodamas rudą uodegą, dideliais šuoliais striksėjo dar nepraskydusios durpių masės pakraščiais ir kraipydamas galvą dairėsi laimikio. Suradęs kažkokį durpės tyrėje įklimpusį vorą, kaipmat sudorojo ir toliau nustriksėjo tiesiai po arklių kojomis. Iš profesoriaus T.Ivanausko knygų žinojau, kad šis nuostabus paukštelis vadinamas mėlyngurkle. Profesorius rašė, kad tai retas Lietuvoje giesmininkas, pastebėtas tik Nemuno deltoje ir prie Žuvinto ežero. Man tais laikais šios vietovės atrodė tokios tolimos ir paslaptingos. Ir štai šis gamtos stebuklas čia, mano tėviškėje. Tada man tarsi atsivėrė akys. Ėmiau vis labiau gilintis į prof. T.Ivanausko knygas, ir tų “stebuklų” tėviškės pelkutėse ir laukuose vis gausėjo. Tie retieji gyvūnai ne visada būna jau tokie reti – ne visada juos pastebime.