Valstybės parama darbo rinkai: dirbantiesms, bedarbiams ar darbdaviams?
Šiuo metu padėtis Lietuvos darbo rinkoje analogiška esamai ekonominei situacijai – bedarbių daugėja kasdien ir ta tendencija matyt dar išliks. Valstybė kol kas dar remia netekusius darbo, tačiau neprognozuotai augant nedarbui, ima vėluoti net ir tos pašalpos, į kurias netekęs darbo asmuo turi visas teises – mokesčiai, kai jis dar dirbo, juk buvo mokami. Aišku, kad ilgai tokia situacija tęstis negalės, nes katastrofiškai prastėjant šalies ekonominiams rodikliams bei tokiais pačiais tempais augant biudžeto deficitui – pasiektume ypatingai pavojingą valstybės įsiskolinimo lygį, kuris padėtį tik dar labiau pablogintų. Todėl pastaruoju metu vis pasigirsta kalbų, kad kažkaip reiktų reformuoti bedarbių rėmimą sferą. Štai Socialinės apsaugos ir darbo ministras užsiminė, kad galbūt reiktų premijuoti susiradusius darbą asmenis. Taip būtų sukuriamas skatinimo mechanizmas, ieškoti ir rasti darbą, kas turėtų pagerinti padėti darbo rinkoje. Tuo tarpu darbdavių atstovai netruko į tai pateikti atsakymą, kad tokiu būdu premijuoti reiktų ne susiradusius darbą asmenis, o darbdavius, kurie steigia darbo vietas. Iš tikro, skatinti verslą Lietuvoje reikia, tačiau ar tam reikėtų pajungti bedarbių rėmimui numatytas lėšas? Kita vertus, ar dabartinė bedarbių rėmimo politika yra pakankamai gera? Gal iš tikro geriau premijuoti susiradusius darbą?