| |

Kas yra perprodukcijos krizė arba kolonijinis mokestis?

Perprodukcijos krizė – tai reiškinys, kada prekių pagaminama daugiau, negu jų galima suvartoti. Pati žymiausia perprodukcijos krizė, su kuria susidūrė pasaulis, – tai Didžioji praeito amžiaus 30-ųjų metų depresija, kurios baigtimi buvo Antrasis pasaulinis karas. Kadangi kapitalizmas negali gyvuoti be perprodukcijos krizių, mokslininkams, ekonomistams, politikams kilo klausimas :” O kaip išvengti perprodukcijos krizių?” Juk kas yra kapitalizmas? Kapitalizmas – tai laisva verslininkystė, kada žmonės savarankiškai sprendžia, į kokį verslą, kokią gamybą jie investuos savo pinigus. Aišku, visi puola investuoti į perspektyviausias ir rentabiliausias sritis. Taip kyla verslo, verslininkų ir gamybos perteklius. Galų gale, turi gi kažkas bankrutuoti, kažkas turi iššokti pro langą. Milijonai žmonių turi išeiti į gatves. Bet po karo visas kapitalizmas tapo socialiniu. O socialinis kapitalizmas reiškia, kad vyriausybės negali sau leisti šimtų tūkstančių nuskurdusių ir dešimčių milijonų bedarbių. Negali sau leisti išmesti žmonių į gatvę. Aišku, kilo mintis: tam, kad būtų nugalėta perprodukcijos krizė, reikia pastoviai didinti paklausą. Dėl to gimė koncepcija: „Kad nekiltų perprodukcijos krizės, kad pastoviai didėtų vartotojų paklausa, būtina, kad žmonės turėtų vis daugiau ir daugiau pinigų”. Negalima gi žmonėms paprasčiausiai mokėti daugiau pinigų – bus infliacija.

| |

Federalinė rezervų sistema: savo esme yra tikrai globalių mastų apgavystė

Tiems, kurie vis dar naiviai tikisi, kad JAV Federalinė rezervų sistema yra vis dėlto valstybinė struktūra, pateiksime dar vieną šimtaprocentinį indikatorių. Valstybės tarnautojai savo atlyginimą gauna iš biudžeto. Tai štai, FRS darbuotojai iš biudžeto nieko, nė cento, neima. Savo atlyginimus jie užsidirba patys. Kaip gi užsidirba? Labai paprastai – spausdina pinigus. Tai ne pokštas. “FRS gauna finansavimą JAV vyriausybės kreditavimo sąskaita, perkant valstybinius vertybinius popierius”. Skamba gražiai – o kaip iš tiesų? O kontora dirba taip. Ateina JAV vyriausybė ir sako, kad jai reikia 100 mlrd.$. FRS darbuotojas įjungia spausdinimo stakles, o tiksliau – kompiuterį, ir daro įrašą Amerikos valstybės biudžeto sąskaitoje. Svarbi detalė: Federalinė rezervų sistema neturi jokių aukso ar valiutos atsargų, į kuriuos besiorientuodama ji gaminasi pinigus. Nėra jokių apribojimų, nėra jokių sulaikančių faktorių. Paprasčiausiai ėmė ir nupaišė naujus pinigus! Eiliniam piliečiui labai sunku suprasti šitą momentą. Kaip tai ėmė ir nupiešė? O štai taip! Jungtinėse Amerikos Valstijose atsirado naujas 100 mlrd. dolerių. Prezidentas gali pradėti naują ginklavimosi programą. Negrynieji pinigai bus pervesti į gamyklų, gaminančių ginklus, sąskaitas, į uniformų tiekėjų sąskaitas. Skaitmeninius pinigus gaus „Boingas” ir „Lokchidas”, o jau iš įmonių sąskaitų doleriai papildys plastikines darbininkų korteles, mokesčių pavidalu sugrįš į biudžetą arba kaip užmokestis bus įšvirkšti į ekonomiką.

| |

Dabartinė ekonomikos krizė – tai visokio masto vagių krizė

1944 metais Bretonės-Vudo konferencijoje po Antrojo pasaulinio karo ir pasaulinės valiutų krizės doleris tapo pasauline rezervine valiuta ( pakeitė anglų funtą sterlingą). Tuo metu JAV buvo 40% pinigų masės perteklius ( t.y. spaudė vidaus infliacija ) ir FRS ( Federalinės Rezervų sistemos, įkurtos 1913 metais ) „išminčiai” nusprendė šiuos infliacinius pinigus nukreipti į Europą ( Maršalo planas ) kaip nemokamą pagalbą ( 12 mlrd.$+1,5 mlrd.$ žemais procentais ). Tarp kitko, prie Maršalo plano siūlė prisijungti ir TSRS, įsivaizduojate, kas tada būtų buvę… Bet grįžkim atgal. Šito naudingo manevro efektas viršijo visus FRS lūkesčius. Ir po to FRS savininkai ėmė dolerių spausdinti tiek, kiek jiems reikėjo. O tam, kad apsisaugotų nuo infliacijos, jie laikas nuo laiko po planetoje plėtė dolerio zoną. Amerikietiškosios infliacijos eksportui naudojami įvairūs metodai, pavyzdžiui, į šalį siunčiami Amerikos taip vadinamieji ekonomikos ekspertai, kurie paperka aukštus valdininkus ir paskui pataria, ką ir kaip reikia daryti. Paprastai šitie patarimai galų gale veda prie to, kad amerikietiškąją infliaciją „sugeria” kitų šalių ekonomikos ir katastrofiškai yra jų nacionalinės valiutos, kurios, kaip nesunku suprasti, didvyriškai pridengia dolerį. Po tokių vizitų doleris išlieka patikima valiuta, o finansų ekspertai važiuoja į kitą šalį. Šaliai, kuri įsileido dolerį ir devalvavo nuosavą valiutą, suteikiami kreditai ekonomikai atstatyti. Na, o dolerio paklausą užtikrina vietinės vyriausybės.

| |

Hiperinfliacija prasidės Kinijoje ir sunaikins dolerį

Jeigu jūs nieko neišmokote per paskutiniuosius pusantrų metų, tai bent turėjote suprasti vieną paprastą dalyką: jeigu kažkas skamba per daug gerai, kad būtų tiesa, tai todėl, kad tai TIKRAI per daug gerai, kad būtų tiesa. Masinės informacijos priemonės (MIP) žiūri į Kinijos dolerio orientyrą kaip į abipusiai naudingą situaciją: amerikiečiai gauna pigų importą ir žemus procentinius tarifus, o tuo metu Kinija gauna stiprų gamybos sektorių. O tuo metu komentatoriai ginčijasi, ar Kinija mums amžinai skolins pinigus, bet niekada nekalba apie REALIĄ dolerio orientyro problemą. JAV prekybos deficitas reikalauja, kad Kinija prispausdintų pinigų! Šitas dolerio orientyro niuansas reiškia visus pinigus, kuriuos Kinija turi išspausdinti, kad palaikytų valiutos kursą. Centrinis Kinijos Bankas patalpina papildomus dolerius, kuriuos jis gauna iš prekybos, į augančias užsienio valiutos atsargas, o paskui spausdina juanius, kad užmokėtų Kinijos eksportuotojams. Tai veda prie pagrindinės Kinijos pinigų masės didėjimo tokiu kiekiu, kiek padidėja jos valiutos atsargos. Kinijos sugebėjimas kaupti amerikiečių atsargas begalinis, o sugebėjimas kontroliuoti savo pinigų masę ne begalinis. Jei įvykiai gali vystytis taip, kad priverstų Kiniją mažinti savo valiutos kursą dolerio atžvilgiu, tai – nekontroliuojamoji infliacija. Nežabota infliacija šalį užpildytų milijonais badaujančių ir sudarytų sąlygas dideliems socialiniams neramumams.

| |

Puikus ir linksmas anekdotas: Apie pasaulinę ekonominę ir finansų krizę

Vieną kartą televizoriuje pasirodė išbalęs kaip mirtis Finansų Ministras ir pareiškė: – Finansų krizė mūsų nepalies. Todėl, kad. Aš jums tikrai sakau. Gyventojai, jau gerai žinantys oficialių asmenų pareiškimus, negarsiai išsikeikė ir iškeliavo pirkti druskos, degtukų ir cukraus. Kitą dieną televizoriuje pasirodė labai susigėdęs Prekybos Ministras ir pasakė:
– Duonos ir pirmojo būtinumo prekių atsargos leidžia mums išdidžiai tvirtinti, kad badas ir prekių deficitas mums negresia. – Oi!- pasakė gyventojai ir dar nusipirko miltų ir kruopų. Žemės Ūkio Ministras, kad būtų įtikinamiau, sušoko tribūnoje ir džiaugsmingai pasakė: – Neregėtas derlius! Viltys eksportui! Atgimstame! Aruodai braška! – Netgi šit kaip! – pasibaisėjo gyventojai ir nubėgo konservuoti santaupų į užsienio valiutą. – Nekilnojamojo turto kainos kris! Kiekvienam studentui po penchauzą! Artimiausiu metu!- net nesusiraukęs išpyškino Statybų Ministras. – Kas gi čia dabar, a? – sustaugė gyventojai ir puolė pirkti žibalo, žibalinių lempų, malkų ir anglies. – Šiandieninė armija – kontraktų pagrindu. Jau rytoj. Ir naujos sistemos granatos. Pasaulis dar tokių neturi, – solidžiai pasakė Gynybos Ministras. – Na ir ko mums? Pinigų gi – daugybė. Rezervai, atsargos ir apskritai- proficitas.

| |

Apie pasaulinės finansų krizės ekonominę esmę

Kas yra krizės esmė? Pasaulyje sukaupta milžiniški kapitalo kiekiai, o kapitalo efektyvaus panaudojimo vietų vis mažėja. Kapitalo panaudojimo vietos- tai vietos, į kurias galima investuoti kapitalą, pagaminti naujas prekes ir paslaugas, parduoti jas vartotojui ir gauti už tai pinigų. Štai tokių kapitalo panaudojimo sričių pasaulyje liko labai mažai, jų kiekis ribotas. Galima dėl to daugiau ar mažiau ginčytis, bet tik aišku viena: jų tikrai mažiau, negu yra sukaupta kapitalo. Kai kapitalas mato, kad tokių vietų atsirado, jis greitai veržiasi ten, be to, tokiais mastais, kurie jokiu būdu neatitinka konkretaus kapitalo augimo duotajame taške. Esant tam tikroms sąlygoms, kai atsiranda galimybės pasireikšti multiplikacijos veiksmui, šiame taške ima pūstis burbulas. Ir vėl, kiek laiko tas burbulas pučiasi, priklauso nuo kapitalo įdėjimo išeities taško charakteristikos. Tokie burbulai pučiasi ir sprogsta pastoviai. Dabar atėjo laikas, kai burbulas tapo globalus, o jo sprogimas vienoje vietoje iššaukia grandininę kitų burbulų sproginėjimo reakciją kitose vietose. Dar kartą kartoju, kas yra krizės esmė. Kapitalas buvo investuotas į burbulus, kurių egzistavimas buvo pateisinamas tik pelno nuo realaus prekių ir paslaugų pardavimo vartotojams gavimu. O iki galutinio vartotojo realiai niekas neatėjo, investicijos padarytos- visi burbulai pradėjo sproginėti. Jeigu efektyvaus kapitalo panaudojimo sfera nebus greitai, radikaliai ir sisteminiu pagrindu išplėsta, tai krizė tęsis ir gilės.

Nuspręsta iš pensininkų pensijas atimti
|

Nuspręsta iš pensininkų pensijas atimti

Lietuvos valstybė jau persekioja pensininkus. Rado už ką. Štai vienas užtarnauto poilsio išėjęs gerbiamas profesorius kaltinamas netyčiniu nusikaltimu – nuo valstybės nusukęs net 11 litų. Už tai, kad parašė straipsnį ir gavo keliasdešimt litų honoraro. “Nuostoliai” bus išskaičiuoti iš pensijos. Valstybinę pensiją gaunantys mokslininkai, publikuojantys mokslinius straipsnius, kiti valstybei nusipelnę asmenys Lietuvoje prilyginami nusikaltėliams. Mat pagal įstatymus nuo sausio pirmosios honorarų pensininkai negali gauti. Tačiau jei sugalvosi ką nors publikuoti, valstybė iš tavęs atims dalį valstybės paskirtos pensijos. Vilnietis profesorius Algimantas Grabauskas teigė suprantantis, jog valstybei trūksta pinigų. Tačiau jis sakosi buvęs šokiruotas net kelių “Sodros” laiškų, kurie jį privertė pasijusti nusikaltėliu. Pavyzdžiui, viename jam adresuotų pranešimų rašoma, jog nuspręsta “išskaityti iš Algimanto Grabausko birželio mėnesį gaunamos valstybinės mokslininko pensijos 11,61 lito valstybiniam biudžetui padarytą žalą”. Kituose laiškuose formuluotės taip pat grasinamos. “Esu, taip sakant, tikras pensininkas – nedirbu, bet publikuoju keletą straipsnių, už juos gaunu apie 50 litų per mėnesį, – paaiškino mokslininkas. – Dabar jie tapo apmokestinti. Didelių pretenzijų dėl to neturiu, bet mane tiktai žeidžia, kad esu laikomas vagimi. Žeidžia, kai teigiama, jog aš apgaudinėju valstybę.” Anot profesoriaus, nepadėjo nė skambučiai ir vizitai į “Sodrą” – niekas taip ir nesugebėjo paaiškinti, ką daryti, kad bent šių laiškų negautum. Ši tvarka stebino ir tuo, jog į pensiją išėjusiam žmogui raktiškai uždraudžiama dirbti už honorarą.

|

Ar tu jau susirūpinai savo pensija?

Yra dvi naujienos. Ir kaip visada – viena gera, kita bloga. Geroji yra ta, kad mes ilgiau gyvensime (statistiškai, žinoma), blogoji – nelabai aiškios perspektyvos su mūsų pensija. Socialinis draudimas yra greičiau solidarumo mokestis – kiek tą dieną yra surinkta pinigų, tiek ir gali išmokėti valstybė. O kai senės visuomenė, bus daugiau pensininkų ir mažiau tų, kurie uždirbs pinigus, vadinasi, visiems teks po mažiau. Tiesa, po Konstitucinio Teismo išaiškinimo pensija tarsi ir būtų tai, ką mes uždirbome ir sutaupėme. Bet Konstitucija pinigų negamina, o su panašiomis problemomis susiduria ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Tad geriau jau šiandien pačiam pasirūpinti savo būsimomis pajamomis nei po dvidešimt metų nuskurusiam piktintis valdžia. O kaip tuo rūpintis? Aišku, investuojant. Šis žodis pasaulinės krizės aklivaizdoje tapo kone keiksmažodžiu. Juk tiek daug iš mūsų taip noriai prieš keletą metų investavo į pačias rizikingiausias rinkas, o šiandien graužia nagus, nes portfelių vertė sumažėjo dvigubai. Tačiau nepaisant to, vis tiek rekomenduoju paskaityti Jimo Mellono ir Alo Chalabi knygą „10 geriausių investicijų artimiausiems dešimt metų“. Pirmiausia todėl, kad dar kartą susimąstysite apie „Sodrą“. Ir ne tik apie tai, kad dabar trūksta gausybės pinigų. O apie ateitį, kada jų, labai tikėtina, trūks dar daugiau. Antra, suprasite, kad investicija į senelių namus labai apsimoka. Juk bus paklausa: kur gyvens garbūs senoliai. Beje, gal tai yra idėja ir mūsų šaliai. Juk klimatas nuosaikus, gal tik saulės per mažai, gamta graži. Kodėl negalėtume tapti pasaulio senelių namais? Na, gerai, bent jau Europos Sąjungos. Utopiška? Na, gerai, žiemą čia niekas nenorės gyventi, tačiau pusę metų seneliai gali praleisti čia, o kitą – Italijoje ar Pietų Prancūzijoje. Gal kaip tik čia mūsų vyriausybė turėtų investuoti, o ne renovuoti daugiabučius? Šioje knygoje įdomiausia tai, kad aptariamos tos ekonomikos šakos, kurios gali iškilti artimiausiu metu. Beje, skyrių apie investavimą į nekilnojamąjį turtą tikrai visiems siūlau perskaityti. Kada jį perskaitai, supranti, kokia lietuvius buvo apėmusi masinė psichozė dar prieš metus perkant iš eilės bet kokius būstus. Ir taip pat supranti, jog Gitanas Nausėda milijonu procentų teisus, teigdamas, jog nekilnojamasis turtas Lietuvoje pigs.

|

Pensijų sistema žlunga

Pensijos ir socialinės išmokos kol kas nevėluoja, tačiau “Sodros” kaklą jau veržia skolų kilpa. Vyriausybė baigia rinkti socialinės sistemos gelbėjimo pasiūlymus, kurie nebus nei lengvi, nei populiarūs. Pirmadienį į Vyriausybę turėtų suplaukti pasiūlymai, kaip ketinama traukti į bedugnę krintančią “Sodrą” ir visą šalies socialinę sistemą. “Sodros” vadovas Mindaugas Mikaila tegali konstatuoti, kad per pirmus tris šių metų mėnesius į biudžetą nesurinkta 92 mln. litų. O išlaidos tik didėja. Daugiau lėšų, nei planuota, prireikė nedarbingumo pašalpoms mokėti. Joms išleista jau trečdaliu daugiau, nei planuota. Jeigu padėtis nesikeis, šių metų pabaigoje “Sodros” biudžete atsivers 1,5 mlrd. litų dydžio skylė. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys pareiškė, kad peržiūrint “Sodros” biudžetą išlaidas ketinama mažinti apie 800 mln. litų. “Aišku tai, kad reikės koreguoti “Sodros” biudžetą – maždaug apie 800 mln. litų mažinti. Tai tikrai sunkūs sprendimai”, – trečiadienį Vyriausybėje žurnalistams sakė R.Dagys ir patikino, kad pensijų ir motinystės pašalpų mažinti neplanuojama. Galutiniai sprendimai, pasak ministro, paaiškės pirmadienį per Vyriausybės posėdį, tačiau tam tikri pasiūlymai jau ryškėja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nusprendė imtis pensijų reformos, tiksliau, grąžinti ją penkerius metus atgal, kai ji buvo pradėta. Vienu iš siūlymų siekiama jau nuo gegužės pradžios leisti privačių pensijų fondų dalyviams grįžti į “Sodros” sistemą.

|

Pensijų dabartis ir likimas

Net 60 procentų dirbančiųjų 5,5 procento atlyginimo perveda jau ne į „Sodrą”, o į savo asmenines sąskaitas. Tačiau to tikrai nepakaks gauti padorią pensijos dalį iš šių savo lėšų investavimo pensijų fonduose. Keista, kad kažkam tai – naujas atradimas. Jau reformos pradžioje buvo aišku, kad jei nebus sudaryta galimybė į privačius fondus pervesti daugiau lėšų, tai nemažą jų dalį „suvalgys” administravimo mokesčiai. Norint, kad būtų kitaip, reikia ryžtingesnės reformos. Pastaruoju metu dažnai palyginama, kad „Sodros” pensijos šiandien auga greičiau nei sąskaitos pensijų fonduose. Tačiau „Sodros” pensijų lyginimas su pensijų sąskaitomis privačiuose fonduose yra mažų mažiausiai neteisingas, nes tai – visai skirtingi dalykai. Privačiuose fonduose lėšos niekur nedingsta (galiausiai, jos netgi paveldimos), tuo metu „Sodros” įmokos – tiesiog išdalinamos kitiems. Be to, dabar pensijos didinamos dėl „Sodros” galimybių šiandien, tačiau problemos kyla ne dėl šiandienos, o dėl ateities. Ateities problemas geriau sprendžia realiai sukauptas turtas, kaip pensijų fonduose, o ne politinis pažadas mokėti pensiją iš būsimų dirbančiųjų įmokų, kaip „Sodroje”. Pensijų ateityje – du galimi scenarijai. Jei nebus galimybės didesnę dalį „Sodros” įmokų kaupti pensijų fonduose, pokyčiai bus daromi mažiau pastebimai, tačiau ne mažiau skausmingai ir be vilties padėtį ištaisyti iš esmės: ilginamas pensinis amžius, mažinamos „Sodros” pensijos.