Bendruomenės

XX a. – tai ideologų ir ideologijų šimtmetis. Pirmojo pasaulinio karo aukos prikėlė iš numirusių radikalias ideologijas, kurias pradėjo išpažinti masės. Tarkim, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse nebuvo sveiko proto žmogaus, kuris būtų manęs, jog žmonijos ateitis gali priklausyti nuo proletarinės revoliucijos ar žydų klausimo likvidavimo. Karas šias ideologijas išlaisvino iš mažo intelektų geto, kuriame jos gyvavo. Karo atnešti nusivylimai sukūrė dvi revoliucines tipologijas: bolševikinę ir nacionalsocialistinę. Įsivyravo įsitikinimas, kad išganymas priklauso nuo nacionalistinių ar proletarinių jėgų, kurios geba kovoti prieš tariamą ar tikrąjį priešą. Ideologai žadėjo taiką, gerovę, didybę, bet su sąlyga, kad bus visiškai nugalėtos ir sunaikintos priešų jėgos. Visur aplink tykojo priešas. Juo galėjo būti buržua, kapitalistas, tautinės mažumos atstovas, žydas. Priešo vaidmeniui labiausiai tiko žydai. Jų gausus dalyvavimas revoliucijoje atrodė įtartinas buržuazijos klasei, jų turtas nepatiko kairiesiems, kosmopolitizmas – nacionalistams, atskirumas – visiems.

Leidykla „Baltos lankos“ išleido knygą „Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai. 1941–1944“. Tai kaunietės, vokiečių kilmės dailininkės Elenos Holcmanienės (Helene Holzman, 1891-1968) užrašai, parašyti pokario metais. Juose – 1941–1944 m. Kauno getas. Autorė atpasakoja tai, ką matė ir patyrė pati. Ji gelbėjo geto žmones, per tuos 4 metus prarado savo devyniolikmetę dukterį, vyrą (kaunietį knygų leidėją Maksą Holcmaną.) , nemažai draugų ir artimų žmonių. Po karo E. Holcman ir jos dukra grįžo gyventi į Vokietiją, iš kur į Lietuvą buvo atsikėlusios 3-iajame dešimtmetyje. Po motinos mirties dukra Margarita išsaugojo jos užrašus, o 2000 m. išleido originalo (vokiečių) kalba. Netrukus E. Holcmanienės užrašai apie Kauno getą pasirodė ir kitomis pasaulio kalbomis. Lietuvių kalba jie publikuojami pirmąkart (iš vokiečių kalbos išvertė Osvaldas Aleksa). Knyga buvo pristatyta Kaune ir Vilniuje.

Kai tik atsirado galimybė išvykti į kitas šalis, atsirado norinčiųjų ieškoti laimės svetur. Emigracija nėra naujas reiškinys. Kai kurie mokslininkai po Antrojo pasaulinio karo vykstančią emigraciją prilygina ledkalnio viršūnei. Keičiasi ir patys emigrantai. Pavyzdžiui, tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Rusiją paliko daugelis menininkų ir dvarininkų, kurių beveik visi įsikurdavo Paryžiuje. Po Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai vyko į Vokietiją, iš kur vėliau mėgino pasiekti Jungtines Amerikos Valstijas. Tačiau pastarąjį dešimtmetį vis daugiau rusų bei kitų buvusių sovietinių respublikų piliečių renkasi Izraelį. Po 1989-ųjų į Izraelį atvyko beveik 900 tūkst. buvusios Sovietų Sąjungos piliečių. Daugiau nei ketvirtadalis jų nėra žydai. Taigi į Izraelį atvyksta vis daugiau rusakalbių asmenų, kurie nėra žydai pagal tautybę. Religinės organizacijos skelbia pavojų. Siūloma keisti repatriacijos įstatymą, kuris esą gerokai atsilieka nuo dabartinės gyvenimo situacijos. Baiminamasi, kad atvykėliai padarys žalos Izraeliui perteikdami savo papročius ir tradicijas. Į Izraelį atvyksta ir asmenų, kurie priešiškai nusiteikę prieš Izraelio valstybę. Tačiau visiškai uždrausti repatriaciją reikštų suteikti galimybę žydams ortodoksams Izraelyje sukurti griežtai religinę valstybę.

Pirmąjį konferencijos pranešimą tema „Lietuvių išeivijos apikomunistinių idėjų įtaka Lietuvos disidentams“ skaitė VDU Istorijos katedros narys Kastytis Antanaitis. Jis, pastebėjęs, kad Lietuvos disidentinis judėjimas buvo nevienalytis, išskyrė tris pagrindines Lietuvos disidentų grupes: katalikai disidentai, liberalūs disidentai, būręsi apie „Aušrą“, „Alma Mater“ bei „Perspektyvų“ žurnalo aplinkai priklausę disidentai, propagavę eurokomunizmo idėjas. Pranešėjo nuomone, konceptuali komunizmo kritika egzistavo tik „Perspektyvų“ žurnalo aplinkoje, o Lietuvos Laisvės Lygos nuostatas, K.Antanaitis įvardino tvirtom antikomunistinėm originaliom idėjom, pastebėdamas, kad jos formavosi Lietuvoje, be įtakų iš užsienio. Kitų disidentų nuostatas K.Antanaitis įvardino labiau antisovietinėm nei antikomunistinėm. Nors pranešimo tema suponavo atsakymą, kad Lietuvos disidentai buvo įtakojami lietuvių išeivijos antikomunistinių idėjų, vis dėl to, K.Antanaitis jau pranešimo pradžioje pastebėjo, kad tų įtakų nebuvo ir bandė paaiškinti tokią šokiruojančią padėtį. Pranešėjas minėjo Lietuvos disidentų nepasitikėjimą Vakarais, sąlyginai mažą disidentų skaičių, sunkiai prieinamą antikomunistinę literatūrą, represijų baimę.

Bet ne vien tolerancija ir palankumas žydų kultūrai būdingi tarpukario Lietuvai. Būta ir žydų gyvenimą nuodijusių reiškinių. Pasitaikydavo antisemitinių išsišokimų. Pavyzdžiui, 1923 m. Kaune per vieną naktį derva užteptos žydiškos parduotuvių, gydytojų kabinetų, advokatų kontorų iškabos. Kiek vėliau tai pasikartojo Šiauliuose ir kitur. Dr. Jonas Basanavičius, prof. Jonas Jablonskis, kiti įžymūs visuomenės veikėjai, mokslo žmonės tai griežtai pasmerkė. Nacizmui įsigalėjus Vokietijoje, antisemitizmo apraiškų Lietuvoje pagausėjo. Po 1926 m. perversmo žydams užtvertas kelias į valstybės įstaigas. Neįleidžiami visuomenės elitan žydai užsiiminėjo prekyba, vad. laisvosiomis profesijomis. Hitleriui įsigalėjus, imta įvairiai riboti žydų priėmimą į medicinos, teisės studijas. Universiteto studentai savo ruožtu pradėjo triukšmingas antisemitines akcijas; didelė profesūros dalis jas smerkė, tačiau tos akcijos nesiliovė.

Labiausiai išplėtota žydų kultūros sritis, nepakitusi tokia ir likvidavus tautinę savivaldą, buvo švietimas. Savotiškas paradoksas – bendravimo kalba buvo jidiš, beveik visi laikraščiai, tarp jų visi dienraščiai, buvo leidžiami jidiš kalba, o mokyklose daugiausia dėstoma hebrajų kalba. Šalyje įvairiais metais buvo nuo 110 iki 130 žydų pradžios mokyklų. Apie 85% iš maždaug 16.000 mokyklinio amžiaus vaikų mokėsi žydų mokyklose, kiti – lietuvių. Maždaug penktadalyje žydų mokyklų dėstyta jidiš kalba, 80% – hebrajiškai. Vidurinių mokyklų (gimnazijų ir progimnazijų) buvo 22 – 26, iš jų tik dvi jidiš kalba (o nuo 1933 m. liko vienintelė Kauno komercinė, vėliau – Šolom Aleichemo gimnazija). Šiose mokyklose dėstė aukštos kvalifikacijos pedagogai, tarp jų nemaža mokslo daktarų. Vidurinį išsilavinimą žydų jaunimas įgydavo ir lietuvių gimnazijose. Žydai sudarė nemažą dalį studentijos, trečiojo dešimtmečio pabaigoje – iki 25%. Pradėjus varžyti žydų priėmimą į aukštąsias mokyklas, jų dalis mažėjo, 1939 m. žydų studentų liko 360 iš bendro 3860 skaičiaus.

Tačiau vis labiau stiprėjant krikdemų įtakai, nuo 1923 m. pradėta siaurinti žydų autonomiją; 1924 m. likviduotos ministro žydų reikalams pareigybė, tautinė taryba; 1926 m. valstybės perversmas, įvedęs autoritarinį valdymą, visiškai panaikino demokratinius autonomijos pamatus. Bet religijos srityje liko visiška autonomija. Antai kariuomenėje greta katalikų kapelionų buvo vyriausias rabinas, kuris aptarnavo žydų karius. Apskritai žydų kultūra buvo toleruojama ir toliau. Veikė daug kultūros, sporto, švietėjiškų klubų, meno kolektyvų, vaidinusių jidiš kalba, teatro studija, buvo apie 120 visuomeninių ir tiek pat mokyklinių bibliotekų. Įžymių žydų kilmės veikėjų vardais pavadinamos gatvės. Kaune – rašytojo Abraomo Mapu, esperanto kūrėjo Liudviko Zamenhofo, genialaus matematiko, pateikusio realiatyvumo teorijos geometrinę interpretaciją, Hermano Minkovskio gatvės ir kt.