Bendravimas

Prieš pakylant lėktuvui įgula informuoja keleivius, kokių saugumo veiksmų reikėtų imtis iškilus pavojui. Kas skrido, prisimena, ką reikia daryti, kai iš viršutinės lentynėlės iškrinta deguonies kaukė. Įgulos instrukcija skamba maždaug taip: „Jei keliaujate su mažu vaiku, pirmiausia deguonies kaukę užsimaukite sau ant burnos ir nosies, o tada padėkite tai padaryti vaikui.” Kiekvieną kartą tai išgirdę suvokiate, kad, jei negalėsite kvėpuoti, nesugebėsite padėti savo vaikui. Šį kartą mes būsime jūsų saugumo instruktoriai, tad, prieš pradėdami kelionę knygos greitkeliu, norime padaryti saugumo pranešimą: „Jei keliaujate su bet kokio amžiaus vaiku, labai prašome knygoje pateiktas idėjas pirmiausia patikrinti savo galva ir širdimi, o tada bandyti padėti savo vaikams.” Suprantama, mes nesiūlysime gaiviųjų gėrimų, kaip kad daro stiuardesės lėktuve, tačiau suteiksime jums tikrai vertingų saugumo patarimų, kurie turės teigiamą, visą gyvenimą truksiantį poveikį jūsų vaiko jausmų pasauliui. Kai kurios knygos mintys pasirodys naujos, o kai ką jūs jau tikrai seniai žinote. Nauji dalykai gerokai nustebins, su kai kuo galite iš pradžių nesutikti, tad paskutinį sykį pavartosime kiekvieno skrydžio metu girdimą frazę: „Prisisekite diržus.” Verkiau, nes batų neturėjau, kol žmogų sutikau bekojį. Ši puiki parabolė padeda vaikams suvokti, kas yra pusiausvyra. Ji moko įžvelgti tokius dalykus, už kuriuos turime būti dėkingi likimui.

Tarkime, kad į mano kabinetą ateina pacientas, kuris pastarąsias tris savaites buvo prislėgtas. Prieš mėnesį jį paliko jo sužadėtinė dėl kito vyro, todėl jis nebemato prasmės toliau gyventi. Jo apetitas labai suprastėjo, jis nebemiega naktimis ir yra praradęs bet kokį susidomėjimą įprasta veikla. Ar aš turėčiau jam diagnozuoti klinikinę depresiją? Ar mano pacientas patiria tai, ką XIV amžiaus vienuolis Thomasas à Kempisas pavadino derama sielos širdgėla? Atsakymas yra kur kas sudėtingesnis, nei mano daugelis psichiatrinės diagnozės kritikų. Šie kritikai teigia, kad psichiatrija medikalizavo normalią liūdesio būseną, bet nesugebėjo atsižvelgti į socialinį ir emocinį kontekstą, kuriame ji apima žmones. Pavyzdžiui, darbo netekimas ar svarbių santykių pabaiga. Šis diagnozės trūkumas, kaip teigia kritikai, sukūrė netikrą didėjančią depresijos epidemiją. Neseniai išleistoje knygoje „The Loss of Sadness” Allanas V.Horwitzas ir Jerome’as C.Wakefieldas teigia, kad tūkstančius metų liūdesio simptomai, „turėję priežastį”, buvo skiriami nuo tų, kurie „neturėjo priežasties”. Tik pastarieji buvo suprantami kaip psichiniai sutrikimai. Pasirodžius moderniems diagnostikos kriterijams, pasak šių autorių, daktarams buvo liepiama nekreipti dėmesio į pacientų nusiskundimus ir žiūrėti tik į simptomus: prastas apetitas, nemiga, darbingumo praradimas, beviltiškumo jausmas ir t.t.

Dėstydamas savo mėgstamą kursą „Politika ir literatūra“ dažnai studentų paklausiu, kokius jausmus ir asociacijas jiems kelia 66-asis Williamo Shakespeare’o sonetas. Vienas iš labai inteligentiškų studentų JAV man atsakė, jog tai laiką pranokstantis kreipimasis į savo epochą. Didelė pagunda kyla šiuos žodžius pritaikyti visai sovietinei erai, nors puikiai suprantu, kad čia nėra jokių moralinių monopolijų – daug visuomenių ir istorijos laikotarpių prašyte prašosi šių Shakespeare’o eilučių. Tam tikrų asociacijų šios eilės gali kelti ir su nūdienos Lietuva – ypač pirmoji šio soneto strofa. Viename iš yrančią Sovietų Sąjungą sukrėtusių filmų, Tengizo Abuladzės „Atgailoje“, Lavrentijų Beriją stipriai primenantis, nors ir kažką panašaus į italų fašisto uniformą dėvintis niekšybės ir blogio gelmių genijus Varlamas Aravidzė aplanko dailininko šeimą (kurią vėliau pražudo) ir, atsidėkodamas jai už vaišes, dainuoja ištrauką iš Giuseppe’s Verdi arijos ir dar perskaito 66-ąjį Shakespeare’o sonetą. Šėtono įsikūnijimas, skaitantis Shakespeare’ą ir gedulingu veidu pranešantis pasauliui žinią apie sugedusią ir blogyje skendinčią epochą – tai kažkas, kas pranoksta paties Shakespeare’o ir jo amžininko bei bičiulio Christopherio Marlowe vaizduotės ribas. Jie abu įsivaizdavo, kad Šėtonas žemėje pasirodo užsimaskavęs Niccolò Machiavelli’o pavidalu – Shakespeare’o „Otelo“ personažas Jagas sąmoningai sumodeliuotas pagal Machiavelli’į.

Prieš dešimtmetį žmonių, kuriems gyvenimą apsunkindavo panikos priepuoliai, buvo daug mažiau negu šiandien. Nerimo sukeliamus sutrikimus, kai atrodo, kad tuoj pat numirsi, provokuoja įtemptas gyvenimo būdas. Sveikatos neprideda ir tamsūs rudens bei žiemos vakarai. O šiemet visiems nervus tampo kalbos apie grėsmingai artėjančią ekonominę krizę. Daugelis lietuvių keiksnoja lietingus rudenis ir žiemas tik todėl, kad kažką koneveiktų. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie labai rimtai kenčia dėl saulės šviesos ir šilumos trūkumo. Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovo pavaduotojas psichiatras Alvydas Navickas sako, kad žmonės, kurie jautriai reaguoja į gamtos svyravimus, rudenį ir žiemą jaučiasi prislėgti, mieguisti ir tingūs – juos apima letargija. Be to, apninka liūdnos mintys. Tokia būsena, kai dėl šviesos stygiaus sutrinka organizmo hormonų apykaita, vadinama žiemos liūdesiu arba depresija. Ji prasideda spalio–lapkričio mėnesį ir tęsiasi iki vasario. Pavasarį praeina, bet kitais metais niūros mintys ir vėl neduoda ramybės. A. Navickas, matydamas, kad daug žmonių žiemą jaučiasi liūdnesni, 1995 m. pirmasis Lietuvoje pradėjo taikyti šviesos terapiją. „Stažuodamasis Švedijoje susipažinau su psichiatru, kilusiu iš Indijos, kuris aktyviai taiko šviesos metodikas. Tada pats išbandžiau šviesos terapiją ir įsitikinau, kad specialios lempos labai pagerina gyvenimą, padeda jaustis darbingesniam, – sako gydytojas. – Dabar žmonės gali patys jas nusipirkti ir turėti namuose.

Kodėl kartais būna liūdna..? Nes kartais taip turi būti. Paliūdėti sveika – trumpas slogutis padeda dar kartą įvertinti visus smagius, jaukius, linksmus ir tiesiog gerus dalykus. Todėl kartais tiesiog reikia leisti liūdesiui šiek tiek pabūti šalia. Svarbu – ne per ilgai. Kaip ten bebūtų, liūdėti vis tiek nėra smagu. Tad ką daryti, kad liūdesys neužsibūtų? Pirmas dalykas, kurio imuosi pati – susitikimas su linksmiausia drauge. Turiu tokių keletą. Su jomis gera bet kokiu oru, visais metų laikais ir kankinant visų rūšių nuotaikai. Esu tikra, kad kiekvienas savo draugų ir pažįstamų būryje atrastų tokį žmogų, kuris turėtų eįtikėtinų gabumų išspardyti liūdesio debesis. Tad sujautę pirmuosius ženklus, kad apsilankęs liūdesys kėsinasi užtrukti, nedelskit ir skambinkit šiam žmogui. Padeda 9,5 iš 10 kartų. Visgi kokie šaunūs ir geranoriški draugai bebūtų, ne visuomet galime kėsintis į jų laiką. Tuomet tenka galvoti kitus būdus, kaip gelbėtis. Ir štai čia po ranka verta turėti kokį nors išbandytai veiksmingą filmą. Geriausiai tinka tokie, kurie matyti jau N kartų, bet vis dar priverčia jei ne kvatotis, tai bent nusišypsoti. Tad, viskas ko reikia – filmas, patogi vietelė, sultys/arbata/alutis (pagal skonį) ir sėdim, mėgaujamės… Filmui pasibaigus, būsite pamiršę, kodėl jį žiūrėjote, tačiau nuotaika tikrai bus pasitaisiusi. Dar vienas pagalbininkas – muzika ir šokis. Apskritai fizinis aktyvumas – vienas iš būdų kontroliuoti savo nuotaiką.